Byla 2A-502/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Ilonai Kovger, dalyvaujant ieškovui A. S. , ieškovo atstovei advokatei Kristinai Čeredničenkaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 1018-232/2009 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui A. P. , dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Trikampis Žiedas“, dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. P. ir prašė iš atsakovo A. P. priteisti 128 340 Lt skolą. Nurodė, kad 2001 m. birželio 12 d. atsakovas išrašė ieškovo naudai 12 vienetų paprastųjų vekselių bendrai 154 008 Lt sumai, įsipareigodamas be sąlygų sumokėti skolą dalimis po 12 834 Lt vekseliuose nurodytais terminais. Dalį prievolės atsakovas yra įvykdęs, sumokėjęs 25 688 Lt. Ieškovas nepareiškė įstatymų nustatyta tvarka protesto dėl negrąžintos skolos dalies, todėl prašė 128 340 Lt skolą iš atsakovo priteisti bendrais prievolių vykdymo principais, remiantis CK 6.38 straipsniu.

5Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad paskolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo, pinigų ieškovas atsakovui nėra perdavęs, tuo tarpu paskolos sutartis yra realinė ir laikoma galiojančia nuo pinigų perdavimo momento. Todėl bendrieji iš paskolinių santykių kylančių prievolių vykdymo principai netaikytini šio ginčo išsprendimui. Atsakovas įrodinėjo, kad vekselius išrašė siekdamas tokiu būdu užtikrinti jo ir ieškovo būsimo sandorio - ieškovo verslo - UAB „Pramogų angaras“, valdžiusio naktinių klubų tinklą Vilniuje ir Kaune pirkimą iš ieškovo, tiksliau tam, kad ieškovas leistų susipažinti su įmonės dokumentacija apibūdinančia jos finansinę padėtį. Po vekselių išrašymo atsakovui buvo suteikta galimybė susipažinti su finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatęs, kad padėtis yra bloga, atsakovas atsisakė sudaryti sandorį, akcijos liko ieškovo nuosavybėje. Atsakovas paprašė ieškovo gražinti jam vekselius, ieškovas tai daryti atsisakė, vekselių negrąžino, dalį jų užprotestavo pateikdamas notarui, ir atsakovas buvo priverstas sumokėti 25 688 Lt. Likusioji dalis vekselių nebuvo protestuoti nustatyta tvarka, todėl ieškovas neteko reikalavimo teisės. Kadangi jokios sutartys, iš kurių atsakovui kiltų prievolės, su ieškovu nebuvo sudarytos, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą.

6Ieškovas A. S. dublike nurodė, kad jis atsakovo skolos jam nekildina iš paskolinių santykių, o UAB „Pramogų angaras“ iš tikrųjų yra bankrutavusi, bet jos akcijų, kurių jam priklausė tik 25 procentai ieškovas niekada neketino parduoti atsakovui. Sandoris tapęs pagrindu ginčo vekseliams išrašyti buvo naktinio klubo „Laukinis arklys“, kaip verslo materialinių ir intelektualinių investicijų (verslo vietos, nuomos teisės) perleidimas atsakovui ir jo šeimai. Atsakovas gerai žinojo šio klubo veiklą ir finansines galimybes kadangi jo brolis M. P. nuo 1999 metų lapkričio mėnesio dirbo klubo administratoriumi, vekseliai buvo išrašyti atsakovo atsiskaitymams palengvinti, nes jis tokios sumos sumokėti iš karto neturėjo galimybės. Tai buvo toks šalių pasirinktas atsiskaitymo už perduodamą verslą būdas. Vekselių pasirašymo metu klubas „Laukinis arklys“ veikė pelningai. Atsakovas ir jo šeimos nariai nuo pat verslo perleidimo valdė klubą per UAB „Minekra“, kuri ir buvo tam įkurta iki 2005 m. gegužės 12 d. Kadangi atsakovas laiku neatsiskaitė, dalį vekselių jis (ieškovas) užprotestavo. Po to gavo atsakovo prašymą palaukti dėl likusios sumos sumokėjimo, nes turį išpirkti klubo baldus iš nuomotojo, todėl nepakanka lėšų apmokėti vekselius. Jis (ieškovas) sutiko palaukti, bet buvo apgautas. Atsakovas neatsiskaitė.

7Atsakovas A. P. triplike teigė vekselių pasirašymo metu nežinojęs tikrosios jam perleidžiamo verslo padėties, nes ieškovas ją nuslėpė, o kai ji (padėtis) tapo aiški – atsisakė perimti verslą. Pažymėjo, kad ieškovas laiku neužprotestavo vekselių, todėl jie, kaip vertybiniai popieriai, neteko vertės, ir jis (atsakovas) neprivalo be išlygų jų apmokėti. Byloje, nėra jokių įrodymų, kad atsakovas valdė klubą. Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad jis pats ar jo šeimos nariai valdė, investavo ar kitaip buvo susieti su šiuo verslu. Todėl, atsakovo nuomone, neaišku kokį verslą ieškovas galėjo perleisti.

8Teismo posėdyje ieškovas papildomai nurodė, kad jis su Ž. Ž. 1997 metais įkūrė UAB „Pramogų angaras“. Verslui plečiantis, Vilniuje įkūrė klubą „Muzikinis angaras“, Kaune – klubą „Laukinis arklys“. Atsakovas buvo geras Ž. Ž. draugas, todėl atsakovo brolis M. P. tapo klubo „Laukinis arklys“ vadovu, kaip patikimas asmuo, galintis prižiūrėti klubo veiklą, juo buvo pasitikima. Tuo metu buvo planuojama plėsti įmonės veiklą, todėl, nespėdami aprėpti visos veiklos, nutarė perleisti verslą Kaune. A. P. kaip tik tuo metu ieškojo galimybės atidaryti šeimyninį verslą ir šalys susitarė klubo verslą perleisti jam. Atsakovas neturėjo pinigų verslui įsigyti, sutiko leisti jam mokėti dalimis. Todėl buvo išrašyti vekseliai, kuriuos laidavo UAB „Trikampis žiedas“, nes tuo metu atsakovas buvo taip pat ir šios įmonės direktorius. Sutarta, kad už minėtą sumą atsakovui perleidžiamas klubo pavadinimas, verslo vieta, patalpų nuomos sutartis. Tuo metu klubas „Laukinis arklys buvo populiarus, gausiai lankomas ir pelningas. Atsakovo šeima per UAB „Minekra“ klubą valdė apie ketverius metus, tačiau skolos už įgytą verslą, išskyrus du ieškovo užprotestuotus vekselius, nesumokėjo.

9Teismo posėdyje atsakovas teigė, kad dėl verslo pardavimo nesikreipė, nes jo brolis, dirbęs klube „Laikinis arklys“ žinojo apie gresiantį bankrotą. Pripažino, kad UAB „Minekra“ įkūrė su savo tėvu. Vėliau savo akcijas perleido broliui. Pripažino, kad vekselius pasirašė už teisę susipažinti su klubo finansiniais dokumentais, bet dėl verslo perdavimo tik tarėsi, jokių klubui priklausiusių daiktų ar pinigų iš ieškovo nėra perėmęs, todėl mano jog realiai jokio verslo pardavimo nebuvo, o pasirašydamas vekselius – suklydo. Taip apt paaiškino, kad UAB „Minekra“ už klubo įrangą sumokėjo klubo patalpų nuomotojui UAB „Limptas“.

10Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo A. P. ieškovui A. S. 128 340 Lt skolą ir 7 646,80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas Nustatė atsakovas pripažino pasirašęs 12 vienetų paprastųjų vekselių 154 008 litų sumai, siekdamas perimti ieškovo turėtą verslą Kaune, pramogų klube ,,Laukinis arklys“, teigdamas, kad juos pasirašė už teisę susipažinti su klubo finansiniais dokumentais. Ieškovas teigė, kad vertybiniai popieriai minėtai sumai išrašyti už realų klubo veiklos perėmimą, ir tai patvirtinta patalpų nuomos sutartys. Teismo nuomone, atsakovo pateikta versija, kad jis vekselius pasirašęs tik tam, kad ieškovas leistų jam susipažinti su klubo „Laukinis arklys“ finansiniais dokumentais, o susipažinęs su jais atsisakė ketinimų perimti verslą dėl blogos klubo finansinės padėties, neįrodyta. Byloje nustatyta, kad atsakovas gerai išmanė klubo finansinę būklę, nes jo brolis dirbo klube ir žinojo klubo finansinę padėtį. Atsakovas teigė manęs, kad iš klubo veiklos galima užsidirbti ir specialia šiam verslui perimti įkūrė UAB „Minekra“. Teismas atmetė ir vėlesnius atsakovo tvirtinimus, jog jis buvo apgautas ir vekselius pasirašė apgaulės įtakoje. Ginčas dėl sandorio pripažinimo niekiniu jau išspręstas teisme, nutraukus civilinę bylą 2006 m. liepos 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, A. P. atsisakius nuo ieškinio. Teismo nuomone, iš byloje esančios Vilniaus miesto savivaldybė administracijos Personalo departamento archyvo pažymos matyti, kad archyve yra saugoma M. P. darbo sutartis, pagal kurią jis 1999 m. lapkričio 17 d. tikrai buvo priimtas į darbą UAB „Pramogų angaras“ vadybininko pareigoms nuo 1999 metų lapkričio mėnesio. Darbo sutartis nutraukta 2001 m. gegužės 29 d. Tą pačia dieną M. P. buvo priimtas dirbti UAB „Minekra“ direktoriumi. Darbo sutartį su juo pasirašė vienas iš akcininkų – E. P. (atsakovo tėvas). UAB „Minekra“ buvo įsteigta 2001 m. gegužės 23 d. restoranų, barų veiklai, valgių tiekimui , meninėms interpretacijoms, kitai pramoginei veiklai. Jos steigėjai buvo A. P. ir E. P. , turintys po 50 procentų akcijų. Ginčo vekseliai pasirašyti 2001 m. birželio 12 d., todėl teismas darė išvadą, kad ieškovo teiginiai apie tai, jog vekseliai buvo pasirašyti tam, kad būtų užtikrintas suderėto su atsakovu verslo kainos išsimokėjimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas teigė, jog pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) normas vekselis nustatyta tvarka ir nustatytais terminais turi būti pateiktas apmokėti, o jo neapmokėjus, pateiktas protestuoti, ir vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, indosantams ir kitiems įsipareigojusiesiems asmenims, kai pasibaigia terminai įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo, tačiau ieškovas (vekselių turėtojas) nereiškė reikalavimo vekselių davėjui minėto įstatymo pagrindais, o savo ieškinį grindė bendraisiais prievolių principais.

11Teismas nurodė, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir Civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalys taip pat turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų ir tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalys buvo sutarusios dėl dalies verslo perleidimo (verslo vietos, populiarumo tarp lankytojų, įgyvendintos koncepcijos, nuomos sutarties perleidimo), kainos ir sumokėjimo tvarkos, kurią turėjo užtikrinti atsakovo išrašyti vekseliai, kad verslo vieta realiai buvo perleista atsakovo šeimai priklausančiai bendrovei, kuri dirbo joje ketverius metus, atsakovas, (turint omenyje kad jo brolis prieš tai dirbo klube) turėjo galimybę kvalifikuotai įvertinti jo šeimos bendrovei perleidžiamo verslo riziką ir laisvai derėtis dėl kainos. Teismas padarė išvadą, kad šalių sandoris, kurio pagrindu buvo išrašyti ginčo vekseliai, atitiko bendruosius sandoriams (sutartims) keliamus reikalavimus, ieškovas savo įsipareigojimus yra įvykdęs – perleidęs atsakovui viską, dėl ko buvo sutarta, todėl jis (atsakovas) turi sumokėti sutartą sumą.

12Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Rašytinės sutarties, patvirtinančias teismo išvadas, kad A. P. privalo sumokėti ieškovui 128 340 Lt už perimtą verslą, nėra. Todėl teismas turėjo nurodyti galiojančias teisės normas kurių pagrindu ieškovas, nebūdamas verslo idėjos, klubo pavadinimo „Laukinis arklys“ savininkas, galėtų reikalauti iš atsakovo 154 000 Lt dydžio atlyginimo. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas net neįvardijo įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad atsakovui verslas perleistas. Verslo savininkas 2001 metais buvo UAB „Limtas“, todėl teismas sprendime turėjo atsakyti į klausimą, kodėl pinigai už verslo perleidimą turėjo būti mokomi ieškovui A. S. , nepaisant UAB „Limtas“ kreditorių. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas atsakovui ar jo šeimos nariams būtų perdavęs kokį nors turtą ar turtines teises.
  2. Ieškovas nepateikė 10 vekselių įstatymo nustatyta tvarka notarui tam, kad būtų išduoti vykdomieji įrašai. Todėl vekseliai nėra vertybiniai popieriai, kuriais atsakovas įsipareigoja be išlygų sumokėti reikalaujamą sumą. Teismas privalėjo nurodyti atsakovo prievolės sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą teisinį pagrindą.
  3. Teismas neatsižvelgė į CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes byloje nėra rašytinės šalių sutarties. Tokiu būdu, vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 2 dalimi, įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais. Todėl teismas nepagrįstai sprendimą grindė liudytojų M. P. ir Ž. Ž. parodymais.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. S. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. CK 1.64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Tai reiškia, jog teismas tinkamai nustatė, kad susitarimui tarp ieškovo ir apelianto dėl verslo (verslo vietos, įgyvendintos koncepcijos, nuomos sutarties ir pan.) perleidimo nebuvo būtina rašytinė forma, t. y. savo valią šalys turėjo teisę išreikšti žodžiu ir (arba) konkliudentiniais veiksmais. Apeliantui neįvykdžius savo sutartinių įsipareigojimų nustatytu terminu, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir pagrįstai nusprendė iš atsakovo priteisti ieškovui jam priklausančią sumą už parduotą atsakovui verslą.
  2. Apeliantas nurodo, kad verslo pardavimo apeliantui sutartis turėjo būti rašytinės formos. Kadangi susitarimas tarp ieškovo ir apelianto buvo žodinis, apeliantas mano, jog bylą nagrinėjęs teismas pažeidė CK 1.93 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais dėl ginčo sandorio sudarymo fakto. Pažymėtina, kad CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Tačiau to paties straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga – jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas nustatė ginčo šalių pirkimo-pardavimo teisinių santykių egzistavimo faktą, remdamasis ne tik liudytojų parodymais, bet ir rašytiniais įrodymais – UAB „Minekra“ steigimo dokumentais, kuriuose apeliantas įvardijamas kaip vienas iš akcininkų, taip pat UAB „Limtas“ 2005 m. gruodžio 6 d. pažyma dėl nuomos sutarties su UAB „Minekra“ bei kitais byloje esančiais netiesioginiais įrodymais.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB ,,Trikampis žiedas“ su apeliaciniu skundu sutiko, prašo teismo sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime išdėstyti prašymai grindžiami tokiais argumentais:

  1. Teismas turėjo tikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias santykius, susiklosčiusius tarp paskolos gavėjos ir paskolos davėjo. Nagrinėjamu atveju teismas netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias paskolinius santykius ir įvertinęs pateiktus įrodymus pripažino, kad išrašius vekselius buvo neva tai įsigytas turtas, t. y. buvo perleista dalis verslo.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika numato, kad CK 1.93 straipsnyje yra nustatytas ribojimas remtis liudytojų parodymais sandorio įvykdymo faktui įrodyti. Jis taikomas tada, kai nesilaikoma įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos sandorio įvykdymo faktui patvirtinti (2009 m, gruodžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3594/2009). Nagrinėjamu atveju teismas, remiantis patektais rašytiniais įrodymais ir liudytojų pareiškimais teismo posėdžio metu, neteisėtai nustatė, kad ieškovas perdavė atsakovui dalį verslo, o atsakovas perėmė dalį verslo. Pažymėtina, kad verslo perdavimo faktas negalėjo būti įrodinėjamas liudytojų parodymais, todėl šioje dalyje yra neteisėtas, ko pasėkoje teismo priimta nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.

15Apeliacinis skundas netenkintinas.

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas bei ištyrė faktines bylos aplinkybes. Keisti ar naikinti sprendimą nėra pagrindo.

17Byloje nustatyta, kad ieškovas reiškė reikalavimą atsakovui, kildinamą iš prievolės apmokėti atsakovo pasirašytus paprastuosius vekselius. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad šalys iš esmės vienodai nurodo, kad 12 vienetų paprastųjų vekselių atsakovas pasirašė, siekdamas perimti ieškovo (UAB ,,Pramogų angaras“ akcininko) turėtą verslą Kaune, pramogų klube ,,Laukinis arklys“. Tik atsakovas teigė, kad jis vekselius 154 008 Lt sumai pasirašė už teisę susipažinti su klubo finansiniais dokumentais, o ieškovas teigė, kad vertybiniai popieriai minėtai sumai išrašyti už realų klubo veiklos perėmimą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pagal vekselius atsakovas įsipareigojo sumokėti atsakovui nuo 2001 m. birželio 12 d. iki 2002 m. gegužės 12 d. kiekvieną mėnesį po 12 834 Lt (pagal pirmuosius du vekselius atsakovas atsiskaitė, ginčo dėl to byloje nėra) (t. 1, b. l. 2,11-20); nuo 1999 m. pabaigos UAB ,,Pramogų angaras“ nuomojosi patalpas Savanorių, prospekte 206, Kaune, kuriose veikė klubas „Laukinis arklys“; UAB ,,Minekra“ (įsteigta atsakovo bei jo tėvo E. P. 2001 m. gegužės 22 d. (t. 1, b. l. 172-183)) jau nuo 2001 m. birželio 1 d. naudojosi klubo ,,Laukinis arklys“ patalpomis (t. 1, b. l. 74); nuo 1999 m. lapkričio 17 d. UAB ,,Pramogų angaras“ vadybininku įdarbintas atsakovo brolis M. P. , darbo sutartis su juo nutraukta 2001 m. gegužės 29 d. (t. 1, b. l. 58), tą pačią dieną M. P. paskirtas UAB ,,Minekra“ direktoriumi (t. 1, b. l. 164).

18Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį.

19Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB ,,Minekra“ buvo steigiama vykdyti restoranų barų, valgių tiekimo, meninės interpretacijos, kitą pramoginę veiklą (t. 1, b. l. 172-183), todėl, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo vekseliai pasirašyti 2001 m. birželio 12 d., sprendė, kad ieškovas pagrįstai teigė, jog vekseliai buvo pasirašyti tam, kad tokiu būdu būtų užtikrinta atsakovo prievolė sumokėti suderėtą verslą kainą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors visi verslo santykiai, iš kurių kildinamas skolos atsiradimas, klostėsi tarp juridinių asmenų, yra pagrindas išvadai, kad ieškovą ir atsakovą taip siejo prievoliniai santykiai. Tiek ieškovas, tiek atsakovas, kaip UAB ,,Pramogų angaras“ ir UAB ,,Minekra“ steigėjai (akcininkai), tiesiogiai dalyvavo savo įmonių versle, todėl jie patys galėjo nuspręsti, kaip įforminti tarpusavio atsikaitymus, juo labiau, kad bylos medžiaga įrodo, jog verslininkus ieškovą A. S. ir atsakovą A. P. siejo draugiški santykiai, jie pasitikėjo vienas kitu. Todėl abu verslininkai, priimdami dvišalius sprendimus dėl atsikaitymo, galėjo pasirinkti ir pasirinko įstatymams neprieštaraujančią atsiskaitymų formą. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad, nesant rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, negalėjo būti konstatuoti tokie šalių tesiniai santykiai. Nors atsakovas tvirtina, kad jis vekselius 154 008 Lt sumai pasirašė už teisę susipažinti su klubo finansiniais dokumentais, tokius jo teiginius paneigia dar ir ta aplinkybė, jog atsakovas, ketindamas perimti verslą (kaip minėta, ginčo dėl to nėra), nesiderėjo dėl pačios verslo (naudojimosi patalpomis, klubo vardu, įvaizdžiu, klientūra, įranga) kainos. Todėl darytina išvada, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, 154 008 Lt ir buvo verslo pirkimo-pardavimo kaina.

20Apelianto teigimu, 10 ginčo vekselių negali būti laikomi vertybiniais popieriais, kuriais atsakovas įsipareigoja be išlygų sumokėti ieškovo reikalaujamą sumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, vekselis – tai vienašalis sandoris, kuriam nuginčyti gali būti taikomi sandorių negaliojimo pagrindai (ĮPVĮ 19 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2003). Be to, teismų praktikoje nurodyta, kad vekselio išrašymu sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2007). Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Tai reiškia, kad pagal suformuotą teismų praktiką, atsakovas turėjo įrodinėti aplinkybes, paneigiančias prievolės atsiskaityti su ieškovu pagrindą, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas tokių aplinkybių neįrodinėjo (CPK 178, 185 str.).

21Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas neįvardijo įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad atsakovui buvo perleistas verslas. Su tokiu apelianto teiginiu sutikti nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teisinis ryšys vekselyje įtvirtintos prievolės ir to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas vekseliui išduoti, gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad būtent tas teisinis santykis (sandoris) buvo pagrindas atsirasti prievolei pagal vekselį. Toks ryšys gali būti nustatytas tada, jeigu apie jį tiesiogiai nurodyta vekselių teisinių santykių dalyvių sudarytoje sutartyje arba kitokiuose dokumentuose, patvirtinančiuose tokius šalių ketinimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007). Kaip jau minėta, ginčo vekseliai pasirašyti 2001 m. birželio 12 d., ir skundžiamame teismo sprendime konstatuota, jog ginčo vekseliai buvo pasirašyti, siekiant užtikrinti atsakovo tinkamą atsiskaitymą už perleistą verslą, į kurį ieškovas buvo investavęs savo materialinius ir intelektinius resursus (verslą, idėją, formą, vietą, pavadinimą, klientūrą, populiarumą, remonto išlaidas). Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą pagrindė tuo, jog patalpos Savanorių prospekte 206, Kaune, kuriose veikė klubas „Laukinis arklys“, priklausė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno įmonei ir, kaip matyti iš savininko pasirašytos nuomos sutarties su UAB „Limtas“ (t. 1, b. l. 63, 64), buvo išnuomotos pastarajai laikotarpiui nuo 1999 m. gegužės 20 d. iki 2003 m. birželio 1 d., o UAB „Limtas“ subnuomojo patalpas UAB „Pramogų angaras“ laikotarpiui nuo 1999 m. spalio 20 d. iki 2003 m. birželio 1 d. Pasibaigus šioms sutartims 2003 m. birželio 2 d. patalpos buvo išnuomotos ir perduotos UAB „Minekra“ nuomos sutartimi laikotarpiui nuo 2003 m. birželio 2 d. iki 2008 m. birželio 2 d., bet UAB „Minekra“ direktoriaus M. P. prašymu sutartis buvo nutraukta pirma laiko 2005 m. kovo 25 d. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė tarp ginčo šalių buvusio sandorio (pirkimo-pardavimo sutarties) faktą, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, atsižvelgė į UAB ,,Minekra“ steigimo laiką, aplinkybes bei į tai, kad apeliantas buvo šios bendrovės akcininkas. Nors pirmosios instancijos teismas nepaminėjo UAB ,,Limtas“ 2005 m. gruodžio 6 d. pažymoje nurodytos aplinkybės, kad jau 2001 m. birželio 1 d. UAB ,,Limtas“ išnuomojo UAB ,,Minekra“ patalpas iki 2003 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 74), ši faktinė aplinkybė įrodo tai, kad UAB ,,Minekra“ jau nuo 2001 m. birželio 1 d. naudojosi klubo ,,Laukinis arklys“ patalpomis.

22Pasisakydama dėl draudimo remtis liudytojų parodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, CK 1.93 straipsnio 6 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę, t. y. teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos faktines aplinkybes, taip pat turi konstatuoti, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei paminėti rašytiniai įrodymai sutampa su liudytojų parodymais ir jiems neprieštarauja, todėl naikinti skundžiamą sprendimą dėl to, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į liudytojų parodymus, nėra pagrindo, juo labiau, kad parodymų turinio bei jo atitikimo kitiems bylos įrodymams (UAB ,,Minekra“ įsteigimo aplinkybėmis, pasirašytomis nuomos sutartims) apeliantas neginčijo (CPK 185 str.).

23Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagristą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

24Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti – nereikšmingi.

25Vadovaujantis CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais iš atsakovo priteisiama valstybei 6 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

26Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija iš atsakovo priteisia ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas už advokato paslaugas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 1 600 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d, 98 str.). Bylinėjimosi išlaidos nėra didelės, įvertinus ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punkte,

Nutarė

28Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo A. P. ( - ) į valstybės biudžetą 6 Lt (šešis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

29Priteisti iš atsakovo A. P. ( - ) ieškovui A. S. ( - ) 1 600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. Ieškovas A. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. P. ir prašė... 5. Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad paskolinių santykių tarp... 6. Ieškovas A. S. dublike nurodė, kad jis atsakovo skolos jam nekildina iš... 7. Atsakovas A. P. triplike teigė vekselių pasirašymo metu nežinojęs... 8. Teismo posėdyje ieškovas papildomai nurodė, kad jis su Ž. Ž. 1997 metais... 9. Teismo posėdyje atsakovas teigė, kad dėl verslo pardavimo nesikreipė, nes... 10. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį... 11. Teismas nurodė, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo... 12. Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. S. prašo jį atmesti kaip... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB ,,Trikampis žiedas“... 15. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Byloje nustatyta, kad ieškovas reiškė reikalavimą atsakovui, kildinamą iš... 18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų,... 19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB ,,Minekra“ buvo steigiama... 20. Apelianto teigimu, 10 ginčo vekselių negali būti laikomi vertybiniais... 21. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas neįvardijo įrodymų, kurių... 22. Pasisakydama dėl draudimo remtis liudytojų parodymais, teisėjų kolegija... 23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunduose nurodyti... 24. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti – nereikšmingi.... 25. Vadovaujantis CPK 79, 88, 92, 93, 96 straipsniais iš atsakovo priteisiama... 26. Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija iš atsakovo priteisia... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 28. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti... 29. Priteisti iš atsakovo A. P. ( - ) ieškovui A. S. ( - ) 1 600 Lt (vieną...