Byla e2A-530-883/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. G. ir N. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-373-304/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Jurdeta“ ieškinį atsakovams N. G. ir R. G. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Jurdeta“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „Jurdeta“ naudai priteisti solidariai iš atsakovų R. G. ir N. G. 35 053,62 Eur žalos atlyginimui, bylinėjimosi išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad 2016-11-24 nutartimi Šiaulių apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Jurdeta“, bankroto administratore paskyrė UAB „Opek“, įmonė bankrutuojančios statusą įgijo nuo 2016-12-05. Bankroto administratorė nustatė, kad buvęs bendrovės vadovas R. G. bei atitinkamą teisę bei pareigą turėjęs bendrovės dalyvis (akcininkas) N. G. neįvykdė LR ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytos prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl įmonei bei jos kreditoriams buvo padaryta žala.
  2. Atsakovai R. G. ir N. G. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog nesutinka su dokumentais, kuriais ieškovė grindžia ieškinį. Atsakovai, manydami, kad įmonė yra moki, tačiau tik turinti laikinų finansinių sunkumų, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, o ieškojo naujų užsakovų, vedė derybas dėl investicijų pritraukimo. Nurodė, kad atsakovai, stengėsi ne didinti įmonės skolas ar apriboti kreditorių galimybes atgauti esamas skolas, bet tęsti įmonės veiklą. Ieškovė neįrodė, kad dėl atsakovų nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Jurdeta“ kreditoriams būtų padaryta 35 053,62 Eur žala.

5II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Telšių apylinkės teismas 2018 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovų R. G. ir N. G. bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Jurdeta“ solidariai 35 053,62 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė iš R. G. ir N. G. lygiomis dalimis 751 Eur žyminį mokestį.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovas R. G. nuo 2014-10-09 buvo ieškovės vadovas, atsakovas N. G. buvo ne tik bendrovės akcininkas, bet ir nuo 2014-11-13 iki 2016-09-30 dirbo įmonėje. Nors atsakovai atsiliepime į ieškinį nurodė manę, kad įmonės finansiniai sunkumai laikini, ieškojo naujų užsakovų, investicijų pritraukimo, teismas sprendė, kad abiem atsakovams bendrovės sunki finansinė padėtis buvo žinoma. Teismo nuomone, įmonės vadovas R. G. ir dalyvis N. G. apie bendrovės sunkią finansinę padėtį sužinojo tuo pačiu metu ir jų abiejų atsakomybės pradžios momentai sutampa. Teismas sprendė, kad žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį ir turėdamas 67 proc., o vėliau ir 100 proc. įmonės akcijų, N. G. privalėjo pasidomėti įmonės veikla tam, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tam, jog būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai.
  3. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovės balanse už finansinės atskaitomybės laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 nurodyta mokėtinų sumų ir įsipareigojimų suma 153 431 Eur. Atsižvelgęs į tai, kad Šiaulių apygardos teismo 2016-11-24 nutartimi iškeliant bendrovei bankroto bylą konstatuota, kad bendrovė nemoki, kad Šiaulių apygardos teismo 2017-09-14 nutartimi patvirtintas ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas 188 484,62 Eur sumai, teismas sprendė, kad įmonės įsiskolinimas kreditoriams išaugo 35 053,62 Eur. Teismas nurodė, jog atsakovai neįrodė, kad ieškojo naujų užsakovų, taip pat neįrodė, kad suteikta paskola buvo dengiami kreditoriniai įsipareigojimai, priešingai, už paskolą nupirkus įrengimus atsirado papildomas kreditorius, t. y. įmonės finansinė padėtis negerėjo.
  4. Teismas sprendė, kad byloje yra nustatytos visos sąlygos atsakovų deliktinei civilinei atsakomybei kilti, prie žalos prisidėjo abu atsakovai, t. y. bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo, žala nebūtų atsiradusi.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

8

  1. Apeliaciniu skundu atsakovai R. G. ir N. G. prašo panaikinti 2018 m. balandžio 13 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-373-304/2018 ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės BUAB „Jurdeta“ ieškinį ir priteisti iš ieškovės BUAB „Jurdeta“ atsakovų R. G. ir N. G. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neištyrė visų byloje pateiktų įrodymų, juos netinkamai vertino ir taikė netinkamas teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
    2. 2015 metų UAB „Jurdeta“ balanso duomenys, kuriuose nurodyta, kad bendrovės turimo turto vertė 2015-12-31 sudarė 154 657 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 153 431 Eur, iš tikrųjų neatspindėjo realios bendrovės turto vertės.
    3. Nustatant momentą, kada įmonė tapo nemoki, yra svarbu nustatyti, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, taip pat, nuo kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir pan.
    4. Atsakovai manė, kad įmonė yra moki, turi tik laikinų finansinių sunkumų, stengėsi surasti naujų užsakovų ir pritraukti investicijų, todėl nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
    5. 2016 m. vasarą paimtas 35 000 Eur kreditas, sudarytas tarp Šiaulių kredito unijos ir atsakovo N. G., skirtas panaudoti įmonės veikloje, t. y. UAB „Jurdeta“ apyvartinėms lėšoms. Tai parodo, kad įmonės akcininkas siekė iš asmeninių lėšų atgaivinti įmonės veiklą, pats negaudamas jokios naudos.
    6. Nors įmonės veikla ir buvo sunki, tačiau buvo vykdoma ūkinė komercinė veikla iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d., todėl nėra pagrindo teigti, kad gali būti konstatuota atsakomybė dėl nesikreipimo į teismą su prašymu iškelti įmonei bankroto bylą.
    7. Sprendimas priteisti iš atsakovų žalą solidariai yra nepagrįstas ir negalėjo būti tenkinamas. Skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių status lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais.
    8. Nagrinėjamu atveju nepakanka vien nemokumo konstatavimo, kadangi būtina nustatyti kokia dalimi padidėjo kreditorinių įsipareigojimų, kurių įmonė nėra pajėgi padengti savo valdomu turtu, suma nuo laiko, kuomet atsakovai privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, iki faktinio bankroto bylos iškėlimo įmonei momento.
    9. Neįrodžius kaltų atsakovų veiksmų, iš jų negali būti priteisiama žala vien tuo pagrindu, kad jie nepateikė pareiškimų dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą BUAB „Jurdeta“ bankroto administratorius UAB „Opek“ prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylos nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme ginčo dėl to, kad įmonė jau 2015-12-31 buvo nemoki, nekilo, atsakovai patys pripažino, kad įmonė 2015 metų pabaigoje jau buvo nemoki.
    2. Nėra aktualus atsakovų teiginys dėl balanso duomenų neatitikimą patvirtinančių aplinkybių, t. y., kad nemažą balanse įrašyto trumpalaikio turto – atsargų vertę sudarė nekondicinė mediena, drožlės ir pjuvenos, kurios turėjo būti nurašytos, nes šio turto nurašymo atveju įmonės turimo turto vertė būtų buvusi dar mažesnė, o įsipareigojimų ir turimo turto santykis dar pablogėtų.
    3. Už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui.
    4. Priežastys ir aplinkybės dėl kurių įmonė tapo nemoki, taip pat atsakovų pastangos tęsti įmonės veiklą, šiuo atveju yra nereikšmingos. Atsakovai, matydami, jog įmonė tapo nemokia bei tai, kad jos finansiniai rodikliai ir toliau blogėja, turėjo pareigą bei prievolę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

  1. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius siekia iš atsakovų – buvusio įstaigos vadovo ir įstaigos savininko – prisiteisti žalą. Byloje nagrinėjamas civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu, taikymo klausimas – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  1. Byloje nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi pagal UAB „Girmedis“ pareiškimą Šiaulių apygardos teismas iškėlė bankroto bylą BUAB „Jurdeta“, bankroto administratore paskyrė UAB „Opek“.
  2. Bendrovės BUAB „Jurdeta“ direktoriumi nuo 2014-10-09 buvo atsakovas R. G.. Atsakovui N. G. 2014-10-03 priklausė 67 proc., o nuo 2016-02-18 – 100 proc. bendrovės akcijų. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-12-31 įmonė turėjo turto už 154 657 Eur, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 153 431 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. patvirtintų BUAB „Jurdeta“ kreditorinių reikalavimų suma sudaro 188 484,62 Eur.
  3. Bankroto administratorius, gindamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių teises ir interesus kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. G. ir N. G. 35 053,62 Eur sumą žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, priteisė iš R. G. ir N. G. BUAB „Jurdeta“ solidariai 35 053,62 Eur žalos atlyginimą. Apeliantai R. G. ir N. G. su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.
  4. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 str. 1 d. nurodyta: jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. ĮBĮ 8 str. 4 d. nurodyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.
  5. Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės administracijos vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Šios pareigos yra saistomi ir viešosios įstaigos vadovas bei savininkas (ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalis).
  6. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  1. Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018). Nustačius pareigos atsiradimo momentą, reikia nustatyti kokią žalą dėl tokio įmonės vadovo (vadovų) ir / ar kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesus, neveikimo patyrė bendrovė (įstaiga) ir jos kreditoriai.
  1. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovės prašoma priteisti 35053,62 Eur žala kreditoriams susidarė atsakovo R. G. vadovavimo laikotarpiu, kuris UAB „Jurdeta“ vadovo pareigas ėjo nuo 2014-10-09 iki bankroto bylos iškėlimo ir turėjo įstatyminę pareigą kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teismas vadovavosi 2015 m. UAB „Jurdeta“ balansu, kuriame nurodyta, kad bendrovės turimo turto vertė 2015-12-31 sudarė 154 657 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 153 431 Eur. Remdamasis balanso duomenimis ir Šiaulių apygardos teismo 2016-11-24 nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo teismas sprendė, kad ieškovės įsipareigojimai kai kuriems kreditoriams atsirado ir jau buvo vykdytini dar iki 2015-12-31 dienos.
  1. Apeliantai su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, o teismas tinkamai nepagrindė nei ginčijamos 35053,62 Eur žalos atsiradimo momento, nei jos dydžio.
  1. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas (dalyvis) pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo vadovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir to paties vadovo įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Nustačius šių dydžių skirtumą, galima konstatuoti, kokio dydžio nuostolius patyrė įmonė dėl jos vadovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-421/2018).
  1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės nemokumas paaiškėjo sudarius ir patvirtinus 2015 m. finansinį balansą, taip pat rėmėsi Šiaulių apygardos teismo 2016-11-24 nutartimi iškelti įmonei bankroto bylą. UAB „Jurdeta“ nemokumo, sprendžiant vien tik iš finansinės atskaitomybės dokumentų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., nėra pagrindo konstatuoti, nes nemokumo nustatymo tikslu aktualūs yra ne visi, o tik pradelsti įsipareigojimai (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Aptariamu atveju nėra duomenų, kad į 2015 metų balansą įtrauktos visos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai būtų buvę pradelsti. Šiaulių apygardos teismo 2016-11-24 nutartyje dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo taip pat nėra nustatytas konkretus įmonės nemokumo momentas bei konkrečios pradelstos sumos, nuo kurių būtų galima apskaičiuoti žalos dydį, kuris galimai susidarė atsakovams netinkamai vykdant savo pareigas bei laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
  1. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-412-381/2016).
  1. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neanalizavo ir netyrė konkretaus įmonės nemokumo momento, t. y. kada konkrečiai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie įmonės pradelstus įsipareigojimus kreditoriams įmonės nemokumo atsiradimo momentu, jų susidarymo pagrindo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nenustatė, ar visa ieškovės reikalaujama priteisti 35053,62 Eur dydžio suma yra žala bendrovei, padaryta dėl to, kad bendrovės vadovai, įmonei esant nemokiai, savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat neanalizavo, kuriuo momentu atsirado kiekvieno iš atsakovų pareiga tą daryti. Teismas, konstatuodamas solidariąją atsakovų atsakomybę, nemotyvavo, kokių faktinių duomenų pagrindu ir kokiu teisiniu pagrindu įmonės vadovui ir akcininkui kyla solidarioji atsakomybė (CK 6.6 straipsnis) bei kada konkrečiai atsirado kiekvieno jų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
  1. Taigi pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodęs, jog atsakovams, kaip įmonės vadovui ir dalyviui, gali būti taikoma civilinė atsakomybė dėl jų savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netyrė bei nenustatė konkrečių faktų, pagrindžiančių visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, formaliai sprendime išvardindamas ieškovės nurodytus rašytinius įrodymus, kurie neva pagrindžia prašomą priteisti žalą, jos atsiradimo momento ir dydžio faktiškai nenustatinėjo.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir, sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2011; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; kt.).
  1. Teismas nesiaiškino, kodėl administratorius, pateikdamas duomenis apie įmonės kreditorius ir įmonės išaugusias skolas kreditoriams po 2015 m. gruodžio 31 d., nenurodė prievolių kreditoriams atsiradimo momento, nepateikė skolų detalizavimo. Atsižvelgiant į tai, kad teismas tokio pobūdžio bylose nors ir turi teisę ex officio (savo iniciatyva) rinkti įrodymus, tačiau yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų, jis turėjo pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus įrodymus dėl skolų kreditoriams susidarymo, o reikalui esant – ir patikslinti savo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 113-135).
  1. Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenustatė ir neįvertino faktinių aplinkybių dėl atsakovų, kaip įmonės vadovo ir akcininko, neteisėtų veiksmų, galimos žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, leidžiančių konstatuoti konkrečios žalos dydį ir kiekvieno iš atsakovų atsakomybę dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl ko šioje byloje iš esmės nėra konkrečiai nustatytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, numatytos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.
  1. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės.
  1. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagal pateiktus įrodymus negali ištaisyti nustatytų trūkumų dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, atsakovų pareigos kreiptis į teismą momento atsiradimo bei konkrečios žalos dydžio, susidariusio dėl atsakovų galimai neteisėtų veiksmų. Pareikalavus įrodymus, dėl naujai tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, o tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos dydžio nustatymo klausimą, turi ištirti ne tik byloje šiuo metu esančius įrodymus, bet ir nepažeidžiant rungimosi principo surinktus naujus duomenis apie realiai turėtą įmonės turtą, skolinius įsipareigojimus ir jų įvykdymo terminus (juos nustatant ir iš ieškovės bankroto byloje kreditorių pareikštų reikalavimo pagrindimo).
  1. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduotina Telšių rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

12Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai