Byla 3K-3-296-695/2016
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. Z. (O. Z.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. K. (M. K.) ieškinį atsakovui O. Z. dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, rungimosi principo užtikrinimą civiliniame procese, vekselio davėjo prievolę mokėti vekselyje nurodytą sumą vekselio gavėjui, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas M. K. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovo O. Z. 50 000 Lt (14 481 Eur) skolos pagal 2008 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, 12 000 Lt (3475,44 Eur) palūkanų pagal įstatymą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d., 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovas M. K. nurodė, kad 2008 m. kovo 28 d. atsakovas O. Z. išdavė jam neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo sumokėti ieškovui 50 000 Lt iki 2009 m. kovo 28 d. Ieškovui pareiškus reikalavimą, atsakovas atsisakė įvykdyti piniginę prievolę pagal vekselį, todėl ši skola turi būti priteista teismo sprendimu. Atsakovui neįvykdžius vekselyje nurodyto įsipareigojimo jame nurodytu terminu, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 12 000 Lt palūkanų pagal įstatymą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu patenkino ieškovo M. K. ieškinį, priteisdamas jam iš atsakovo O. Z. 14 481 Eur skolos, 3475,44 Eur palūkanų pagal įstatymą, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas nustatė, kad M. K. paskolino atsakovui O. Z. 50 000 Lt, dėl to buvo išrašytas 2008 m. kovo 28 d. neprotestuotinas paprastasis vekselis, kuriuo O. Z. įsipareigojo ieškovui grąžinti minėtą skolą iki 2009 m. kovo 28 d. Ieškovas nesikreipė į notarą įstatymo nustatyta tvarka dėl vykdomojo įrašo atlikimo. 2014 m. lapkričio 14 d. ekspertizės akte ekspertai padarė išvadą, kad negalima nustatyti, ar O. Z. pasirašė 2008 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį.
  3. Teismas pažymėjo, kad ieškovui byloje įrodinėjant, jog vekselyje nurodyta suma buvo atsakovui paskolinta, teismas taiko paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose.
  4. Teismas, remdamasis ieškovo ir liudytojų paaiškinimais bei kitais byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad ieškovas, atsakovas, liudytojai D. B. ir A. S. susitarė, jog visi investuos į UAB „Infotesa“, t. y. kiekvienas – po 50 000 Lt įmonės apyvartinėms lėšoms. D. B. turėjo savo lėšų, jas investavo į įmonę, tačiau vėliau jų neatgavo. Atsakovas ir A. S. tuo metu lėšų neturėjo, todėl pasiskolino jų iš ieškovo, kiekvienas – po 50 000 Lt. Lėšos, kurias ieškovas paskolino atsakovui ir A. S., buvo jam padovanotos senelės. Atsakovas užpildė 2008 m. kovo 28 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį savo ranka.
  5. Teismas pažymėjo, kad kritiškai vertina atsakovo paaiškinimus, išdėstytus procesiniuose dokumentuose apie tai, kad jis negavo iš ieškovo 50 000 Lt. Atsakovas negalėjo paaiškinti teisme, kodėl pats užpildė vekselį, kodėl neginčijo jo galiojimo, kodėl pakeitė savo parašą. Teismas sprendė, kad byloje įrodyta, jog atsakovas gavo iš ieškovo 50 000 Lt ir jų negrąžino ieškovui, todėl priteisė pastarajam iš O. Z. 50 000 Lt (14 481 Eur) pagal vekselį, 12 000 Lt (3475,44 Eur) palūkanų pagal įstatymą (CK 6.874 straipsnio 1 dalis, 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnis).
  6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo O. Z. apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 26 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą.
  7. Kolegija nurodė, kad atsakovas nenurodė, kokios proceso teisės normos buvo pažeistos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas prašė priteisti skolą vekselio pagrindu, o teismo posėdyje teikė įrodymus, kad atsakovas gavo vekselyje nurodytą sumą, neprieštarauja tarpusavyje ir nepatvirtina ieškinio pagrindo neteisėto pakeitimo fakto (CPK 141 straipsnio 1, 3 dalys). Be to, ieškovas turi pareigą nurodyti faktinį, bet ne teisinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  8. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo šalių santykius kaip paskolos teisinius santykius bei sprendė ginčą pagal šiuos santykius reguliuojančias teisės normas, neperžengdamas ginčo ribų.
  9. Kolegija sprendė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma (kad ieškovas turėjo lėšų skolinti, kad tuo pačiu metu tokias pat pinigų sumas ieškovas paskolino ne tik atsakovui, bet ir kitiems šalių verslo partneriams D. B. ir A. S., kad atsakovas O. Z. surašė vekselį savo ranka) suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas gavo iš ieškovo vekselyje nurodytą sumą.
  10. Kolegija pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog teismo ekspertams nepavyko nustatyti, ar vekselį pasirašė būtent atsakovas, nereiškia, kad pastarasis nepasirašė jo, kad toks vekselis yra suklastotas. Nors ekspertas nenustatė, kad būtent atsakovas pasirašė vekselį, tačiau ekspertas nepaneigė tokios aplinkybės. Aplinkybė, kad atsakovas pakeitė savo parašą po vekselio pasirašymo, taip pat aiškinama kaip atsakovo siekis išvengti savo sutartinių įsipareigojimų. Atsakovas, teigdamas teisme, kad jo parašas yra suklastotas, nereiškė ieškinio dėl sandorio nuginčijimo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovas O. Z. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti iš ieškovo 1204 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeistas šalių rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Ieškovas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą, o atsakovui nebuvo suteikta galimybė tinkamai atsikirsti į ieškovo teiginius. Be to, teismas neinformavo atsakovo apie rezoliuciją, kuria nutarė apklausti ekspertą, dėl to atsakovui nebuvo suteikta galimybė pasiruošti eksperto apklausai.
    2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad vekselio, neturinčio nustatytų rekvizitų ir pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą (toliau – ir ĮPVĮ) neturinčio vekselio galios, teisinė reikšmė yra tokia, kad paprastuoju paskolos rašteliu toks dokumentas gali būti vertinamas tik tuomet, kai atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Nagrinėjamoje byloje būtent ieškovas turėjo įrodyti realų paskolos sutarties egzistavimo faktą: pateisinti rašytinės paskolos sutarties tarp šalių nebuvimą leistinais rašytiniais įrodymais. Teismai negalėjo pripažinti vekselio, neatitinkančio Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 7 punkto, paskolos rašteliu, nes ieškovo pateiktas dokumentas neatitiko CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
    3. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių 2008 m. kovo 28 d. vekselio pagrindu buvusio sandorio egzistavimą. Teismui pateiktas 2008 m. kovo 28 d. vekselis, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 176, 178, 184, 185 straipsniai), tapo nepakankamas paskolos faktui patvirtinti, nes jame nebuvo duomenų apie realų pinigų perdavimą atsakovui, jis nebuvo pasirašytas atsakovo, teismai nepagrįstai vertino atsakovo parašo keitimą kaip vieną iš ieškovo reikalavimą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas viso proceso metu teigė, kad jis nepasirašė vekselio, rašysenos ekspertizės aktu nepaneigtas šis faktas, byloje nėra kitų ginčo vekselio pasirašymo aplinkybių įrodymų. Todėl teismai neturėjo pagrindo, remdamiesi prielaidomis, konstatuoti, kad atsakovas galbūt pasirašė vekselį.
    4. Ieškovas paskolos santykius įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau tai prieštarauja CK 1.93 straipsnio 2 daliai. Be to, byloje nebuvo CK 1.93 straipsnio 6 dalies taikymo sąlygų. Teismai padarė išvadą apie CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą, vadovaudamiesi ne byloje esančiais įrodymais, o savo samprotavimais apie tikimybę dėl faktų buvimo ar nebuvimo. Taip teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013.
    5. Teismai neatsižvelgė į reikšmingas bylos aplinkybes: kad vekselis nebuvo pateiktas apmokėti nustatytu terminu, teisme jo pagrindu reikalavimai pareikšti tik po penkerių metų, byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas žadėjo ieškovui grąžinti pinigus, kad vekselio parengimo metu ieškovas buvo juridinio asmens (UAB „Infotesa“) vadovas, todėl turėjo būti apdairus, rengdamas vekselį. Tai, kad ieškovas pinigus perdavė atsakovui, siekdamas padidinti jų bendros įmonės UAB „Infotesa“ įstatinį kapitalą, yra nelogiška: nebuvo jokio pagrindo UAB „Infotesa“ vadovui, t. y. ieškovui, perduoti pinigų sumą atsakovui, kad pastarasis tuojau pat įneštų šiuos pinigus į UAB „Infotesa“ sąskaitą. Teismai neatsižvelgė į ieškovo ir jo liudytojo D. B. paaiškinimų esminius prieštaravimus dėl banknotų kupiūrų, neva perduotų atsakovui. Pirmosios instancijos teismas neaptarė šio prieštaravimo ir taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
    6. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą, rėmėsi byloje nesančiu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas analogiškomis aplinkybėmis paskolino 50 000 Lt D. B.. Tačiau pateiktuose vekseliuose minimas ne D. B., o P. B., kuris atsidūrė tokioje pat situacijoje kaip ir atsakovas, nes jis negavo jokių pinigų iš ieškovo. D. B. jokių vekselių nepasirašinėjo, jokios paskolos negavo, nes pats įnešė pinigus į UAB „Infotesa“ sąskaitą, tačiau tai bylos nagrinėjimo metu nebuvo patikrinta.
  2. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas M. K. prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Ieškovas kildino ieškinio reikalavimus iš prievolinių teisinių santykių, nurodydamas, kad prievolės prigimtis atsirado pagal vekselį, todėl ieškinyje buvo akcentuotos vekselio teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos. Ieškovas nekeitė ieškinio pagrindo CPK 141 straipsnio prasme.
    2. Atsakovas argumentą, kad proceso metu buvo pažeistas rungimosi principas, iškėlė tik kasaciniame teisme, tačiau nenurodė jo apeliaciniame skunde. Be to, atsakovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, kuris galėjo prašyti atidėti bylos nagrinėjimą, siekdamas tinkamai pasiruošti atsikirsti į ieškovo reikalavimus.
    3. Pasirašomas 2008 m. kovo 28 d. vekselis atitiko įstatymo reikalavimus ir turėjo vertybinio popieriaus statusą. Tik ieškovui praleidus įstatyme nustatytą terminą pateikti apmokėti vekselį, šis dokumentas prarado vertybinio popieriaus statusą ir tapo paskolos rašteliu.
    4. Kasaciniame skunde nurodoma kasatoriaus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika negali būti taikoma šioje byloje, kadangi joje buvo nustatytos kitos nei šioje byloje faktinės aplinkybės.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl rungimosi principo įgyvendinimo

  1. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.
  2. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos, ieškovas neprivalo nurodyti (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 141 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Zarasų P. Š. progimnazija ir kt. v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Zarasų rajono susivienijimas, bylos Nr. 3K-3-6/2014).
  4. Kasacinis teismas, aiškindamas ieškinio pagrindo pakeitimą reglamentuojančias proceso teisės normas, pažymėjo, jog ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas arba naujų įrodymų, patikslinančių faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, pateikimas teismui nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė. Šiuo atveju pradinis ieškinio pagrindas iš esmės nesikeičia, o tik padidėja jo pagrįstumas ir įrodytumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. H. G., bylos Nr. 3K-3-330/2010).
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą neapima asmens prievolės nurodyti tuos faktus, kurių jis nepageidauja nurodyti ir nenurodo, ar reikšti tuos reikalavimus, kurių jis nenori reikšti, o šie yra savarankiški ir be jų ginčas iš esmės gali būti išnagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-511/2007).
  6. Nagrinėjamu atveju ieškovas, teisminio ginčo pradžioje nurodęs faktinį savo reikalavimo pagrindą – vekselio išdavimą atsakovui, pasinaudojo teise nurodyti ieškinyje aplinkybes, kurios, ieškovo nuomone, pakankamos tam, kad jo naudai iš atsakovo būtų priteista ieškinyje nurodyta suma (skola ir palūkanos pagal įstatymą). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti vekselio išdavimo faktinį pagrindą ir aplinkybes, nagrinėjo šalių santykius, dėl kurių ieškovas ir atsakovas pasirašė tą vekselį.
  7. Ieškovas, nurodydamas vekselio pasirašymo aplinkybes, nenurodė naujų faktinių aplinkybių, kurių pagrindu teismas priteisė jo naudai iš atsakovo ieškinyje nurodytą sumą, tačiau tik patikslino faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes. Todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neperžengė ginčo ribų, vėliau ginčo metu po parengiamojo posėdžio nurodydamas vekselio pasirašymo priežastis bei aplinkybes, kurios nebuvo detalizuotos ieškovo procesiniuose dokumentuose anksčiau.
  8. Kasatorius skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą procesą, nes neinformavo apie priimtą teismo rezoliuciją, kuria buvo nutarta apklausti ekspertą. Kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnis). Kasatorius nenurodė apeliaciniame skunde argumento dėl jo teisės pasiruošti eksperto apklausai pažeidimo kaip rungimosi principo pažeidimo. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šio kasacinio skundo motyvo, kuris nebuvo apeliacijos dalykas.
  9. Teisėjų kolegija, nagrinėjamoje byloje patikrinusi skundžiamų teismų sprendimų priėmimo procesą, nenustatė rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) pažeidimų.

13Dėl įrodymų vertinimo

  1. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (1 dalis). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (2 dalis).
  2. CPK 218 straipsnyje nurodyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad įvertindamas įrodymus teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  4. Šioje byloje ieškovas teigė, kad jo reikalavimų pagrįstumą įrodo atsakovo pasirašytas 2008 m. kovo 28 d. vekselis. Atsakovas neigia pasirašęs nurodytą vekselį.
  5. CPK nurodytais leistinais būdais teismai patikrino, ar yra vekselio suklastojimo požymių (atlikta vekselyje esančio parašo ekspertizė, apklaustas eksperto aktą parengęs ekspertas, išklausyti liudytojų ir šalių parodymai). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog jis nepasirašė vekselio. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų (šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, ekspertizės akto duomenis) įrodomąją vertę, reikšmę bei šių įrodymų visumą.
  6. Jeigu skolininkas teigia, kad tam tikrame dokumente yra ne jo parašas, tai jam tenka pareiga įrodyti šį faktą (CPK 178 straipsnis). Ekspertizės išvada dėl parašo autentiškumo gali būti kategoriška, tikėtina ir išvada, kad negalima nustatyti tam tikrų faktų. Jeigu yra pateikiama išvada, kad negalima nustatyti, ar pasirašė tam tikras asmuo (pvz., skolininkas, kuris civilinėje byloje tvirtina, kad tai ne jo parašas), tai ekspertizės išvada, kad nustatyti šio fakto negalima dėl tiriamųjų duomenų trūkumo (pvz., parašas yra paprastas ir mažai informatyvus), nepatvirtina tos aplinkybės, kurią teigia skolininkas.
  7. Vertinant įrodymų vertės prasme, toks įrodymas (ekspertizės akto išvada dėl negalimumo nustatyti tam tikrą faktą), sprendžiant dėl teiginio, kad pasirašė ne skolininkas, teisingumo, neturi tokios įrodomosios vertės, kurią jam suteikia atsakovas, nes nepaneigia tokio teiginio. Galutinė išvada dėl teiginio, ar dokumentą pasirašė skolininkas, daroma iš kitų įrodymų ir jų visumos. Kiti įrodymai gali būti kitų dokumento teksto rankraštinių įrašų autorystė, asmens išduotame dokumente jo parašo faktas, ieškovo (kreditoriaus) paaiškinimai, kad dokumentą pasirašė atsakovas (skolininkas).
  8. Šios nutarties 30 punkte nurodyto turinio ekspertizės išvada vertinama kaip nepaneigianti kreditoriaus tvirtinimo, kad pasirašė skolininkas. Galutinė išvada dėl tokio ieškovo teiginio įrodymo daroma pagal įrodymų visumą ir protingus reikalavimus dėl įrodymų pakankamumo.
  9. Nagrinėjamoje byloje teismai, darydami išvadą dėl parašo autentiškumo, įvertino kiekvieną įrodymą ir jų visumą. Jeigu kreditorius teigia, kad skolininko išduotame vekselyje rankraštiniai įrašai atlikti skolininko, o skolininkas teigia, kad šie įrašai (tarp jų – parašas) parašyti ne jo, bet ekspertizės išvada yra tokia, kad negalima nustatyti, ar skolininkas pasirašė dokumentą, tai įrodymų pakankamumo požiūriu tokių duomenų visuma yra pakankama išvadai, jog įrodyta, kad vekselį pasirašė skolininkas, kuris neįrodė savo atsikirtimo (CPK 185 straipsnis). Kasacinio skundo argumentas dėl CPK pažeidimų, susijusių su šioje byloje atliktų įrodymų vertinimu, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas.
  10. Pažymėtina, kad įrodinėjimo prasme asmens tvirtinimas apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą ir šio tvirtinimo nepaneigianti eksperto išvada yra nepakankami įrodymai vertinti asmens teiginį kaip įrodytą. Šiuo atveju nepakanka, kad ekspertizės aktu nepaneigta atsakovo nurodoma aplinkybė, jog parašas vekselyje yra ne atsakovo. Kad ekspertizės aktas būtų vertinamas kaip pakankamas įrodymas, patvirtinantis tam tikrą asmens teigiamą aplinkybę, šio akto išvados turėtų būti aiškios bei patvirtinančios to asmens teiginius.

14Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, sprendžiant klausimą dėl vekselio davėjo prievolės sumokėti vekselyje nurodytą sumą

  1. CK 1.105 straipsnyje įtvirtinta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.
  2. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis. Nurodyto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad paprastasis vekselis – tai vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą.
  3. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje nustatyta, kad paprastajame vekselyje turi būti: 1) žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas; 2) besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą; 3) mokėjimo terminas; 4) mokėjimo vieta; 5) pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba kurio įsakymu turi būti sumokėta; 6) išrašymo vieta ir data; 7) išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. B. Č., bylos Nr. 3K-3-52-313/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  5. Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. B. Č., bylos Nr. 3K-3-52-313/2015, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad kai vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. I. v. D. O., bylos Nr. 3K-3-171/2013, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  7. Pagal kasacinio teismo praktiką pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-314/2010).
  8. Vekselis gali būti atsiskaitymo priemonė kaip įsipareigojimas sumokėti pinigus, tačiau šis įsipareigojimas atsiranda nebūtinai iš paskolos santykių. Vekselio abstraktumas reiškia, kad įsipareigojimo prisiėmimo pagrindas (paskola, dovanojimas, atsiskaitymas, savo ar svetimos prievolės garantavimas, kitoks prievolės įvykdymo užtikrinimas ar kitoks įstatymu nedraudžiamas pagrindas) neturi teisinės reikšmės vekselyje prisiimtos prievolės sumokėti pinigus nurodytam asmeniui galiojimui, jei ši prievolė byloje neginčijama ieškiniu.
  9. Šios nutarties 38 punkte pateiktas išaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad abstrakti prievolė pagal vekselį nenustoja galioti tuo atveju, kai sueina jo pateikimo notarui vykdyti terminas. Aplinkybė, kad vekselio gavėjas nerealizavo vekselio Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka pagal įstatymus nėra pagrindas pasibaigti jame nurodytai vekselio davėjo pareigai sumokėti pinigus. Tokiu atveju vekselio gavėjas gali tikėtis, kad vekselio davėjo įsipareigojimas nors ir nebus įvykdytas supaprastinta tvarka, nurodyta Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, tačiau galės būti įvykdytas savanoriška vekselio davėjo valia arba priverstine tvarka, kreipiantis į teismą dėl skolos išieškojimo pagal vekselį kaip atsiskaitymo dokumentą. Nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad vekselio gavėjas (ieškovas) nepasinaudojo vekseliu kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę supaprastinta tvarka gauti prievolės įvykdymą be teismo, o išduodant vykdomąjį įrašą pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą, nepanaikina vekselio kaip abstrakčios prievolės pagrindo.
  10. Kaip minėta, prievolės turinį sudaro vekselyje nurodytas įsipareigojimas sumokėti pinigus. Toks įsipareigojimas neprieštarauja įstatymams, todėl nėra niekinis. Vadinasi, jis yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
  11. Šioje byloje atsakovas neįrodė, kad jis nepasirašė vekselio, jis neprašė pripažinti vekselyje nurodyto įsipareigojimo negaliojančiu, nenurodė kitų šios prievolės pagal vekselį pasibaigimo pagrindų. Todėl byloje nebuvo pagrindo konstatuoti, kad vekselis turėjo būti išimtas iš civilinių santykių apyvartos (žr. šios nutarties 39 punktą). Atsakovas neginčijo vekselio, kurio pagrindu buvo prašoma priteisti iš jo 50 000 Lt ir palūkanas pagal įstatymą, neprašė pripažinti jo negaliojančiu dėl jo valios ar kitų trūkumų. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos (vekselio klastojimo). Esant galiojančiam, nenuginčytam, neturinčiam jį pasirašiusio asmens valios trūkumų vekseliui, daroma išvada, kad išliko nepaneigta vekselio davėjo pareiga sumokėti vekselio gavėjui jame nurodytą sumą.
  12. Byloje nesant reikalavimo dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė dėl jo pripažinimo negaliojančiu, o vadovavosi nuostata, kad prievolė pagal vekselį galiojo. Prievolė nebuvo įvykdyta laiku, todėl ieškovo naudai turi būti priteista jame nurodyta suma.
  13. Vien ta aplinkybė, kad teismai kvalifikavo šalių santykius kaip paskolos teisinius santykius, nesant įrodymų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą atsakovui, nepaneigia iš esmės teisingos teismų išvados, kad atsakovas turėjo pareigą sumokėti ieškovui 50 000 Lt vekselyje nurodytu terminu, nes tokią prievolę jis besąlygiškai prisiėmė, pasirašydamas minėtą dokumentą, kurio galiojimo neginčijo.
  14. Prievolė turi būti vykdoma, jeigu ji galioja (nėra niekinė, nenuginčyta, neįvykdyta ir nėra kitų jos negaliojimo ar pasibaigimo pagrindų). Kasatoriaus skundo argumentas, kad ieškovas neįrodė paskolos teisinių santykių, buvusių tarp jo ir atsakovo, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingas, nenuginčijus vekselio kaip prievolės atsiradimo pagrindo. Kaip minėta, prievolės, atsiradusios vekselio pagrindu, abstraktumas suponuoja besąlygišką (be išlygų) įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą sumą jame nurodytam asmeniui nustatytu terminu. Dėl to būtent atsakovas turėjo ginčyti įsipareigojimą sumokėti pinigus, t. y. priešieškiniu reikalauti pripažinti jį negaliojančiu, ir įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo.
  15. Kasacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu CK 1.93 straipsnio taikymu, nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje pateikti išaiškinimai dėl paskolos teisinių santykių, atsispindėjusių iš dalies ir šalių išrašytuose vekseliuose bei kituose dokumentuose, yra teisiškai nereikšmingi, nes šioje byloje neturi reikšmės teisiniai santykiai, kurių pagrindu buvo išrašytas vekselis, neginčijus šio dokumento teisėtumo įstatymo nustatyta tvarka (t. y. reiškiant ieškinį (priešieškinį) dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ar prievolės pagal vekselį pripažinimo įvykdyta).
  16. Kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, pateikti išaiškinimai susiję su kitomis, nei nagrinėjamos bylos, faktinėmis aplinkybėmis. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo sprendžiama dėl paskolos sutarties pagrindu atsiradusios prievolės grąžinti joje nurodytą sumą, kai pačioje paskolos sutartyje neatsispindėjo pinigų perleidimo faktas.
  17. Šioje byloje sprendžiama dėl atsakovo įsipareigojimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Kaip minėta, šioje byloje neturėjo būti sprendžiamas klausimas, ar atsakovas gavo (negavo) vekselyje nurodytą sumą. Šioje byloje reikšminga tai, ar atsakovas, besąlygiškai įsipareigojęs raštu sumokėti ieškovui 50 000 Lt, privalo jam sumokėti šią sumą. Dėl to kasacinio skundo argumentai, susiję su paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo įrodinėjimu, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl jų.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

  1. Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Kasacinis teismas turėjo 3,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo procesinius sprendimus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti iš atsakovo O. Z. (a. k. ( - ) valstybei 3,65 Eur (tris Eur 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai