Byla 3K-3-294/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. V. kasacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. M. M., V. J., A. J. K. ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kretingos rajono savivaldybei, E. V. dėl sprendimų, sutarties panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę; tretieji asmenys – R. G., K. P., V. I. D., J. K., A. J., B. B.-Ž., M. B., A. G., B. M., E. V., J. S., VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai R. M. M., V. J. ir A. J. K. prašė:

51) panaikinti Kretingos rajono apylinkės tarybos 1992 m. vasario 5 d., 1993 m. kovo 25 d. ir 1994 m. kovo 9 d. sprendimų dalis dėl žemės sklypo suteikimo E. V. asmeniniam ūkiui, dėl šio žemės sklypo dalių, kurios įsiterpusios į buvusių savininkų žemę (J. P. žemę 0,30 ha plotu, P. S. – 0,50 ha ir B. J. – 0,39 ha);

62) panaikinti E. V. asmeninio žemės ūkio Vydmantų kadastrinėje vietovėje Kretingos rajono agrarinės reformos tarnybos paženklinimo aktą dėl šio žemės sklypo paženklinimo buvusių savininkų J. P., P. S., B. J. žemės teritorijoje;

73) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 13.6-991 „Dėl Palangos miesto plėtros žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ 1.3 punktą dėl E. V. suformuoto ir suteikto naudojamo asmeniniam ūkiui žemės sklypo, kiek šis sklypas yra įsiterpęs į buvusių savininkų J. P., P. S. ir B. J. žemę;

84) panaikinti 1996 m. gruodžio 4 d. su E. V. sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P56/96-0651 dalį dėl 0,30 ha, 0,39 ha ir 0,50 žemės sklypo dalių, įeinančių į buvusių savininkų J. P., P. S. ir B. J. žemės teritoriją, pardavimo;

95) įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją įstatymo nustatyta tvarka ir terminais išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ieškovams.

10Ieškovai nurodė, kad jie 1991 m. pateikė žemėtvarkos tarnybai prašymus atkurti natūra jiems nuosavybės teises į buvusių savininkų iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią Palangos miesto plėtros teritorijoje: J. P. – 1,14 ha, B. J. – 2,19 ha, P. S. – 2,19 ha. Tačiau joks sprendimas šiuo klausimu nebuvo priimtas. Iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. (1.7.) R5-1732 ieškovai sužinojo, kad dalis jiems grąžintinos žemės ginčijamais Kretingos rajono apylinkės tarybos sprendimais buvo suteikta atsakovui E. V. naudoti asmeniniam ūkiui, o 1996 m. jam parduota. Taip buvo pažeistos ieškovų teisės, nustatytos Piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatyme. Buvo pažeisti ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 27 d. nutarimo Nr. 1-411 ir Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 5 punkto reikalavimai. Kadangi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis su atsakovu buvo sudaryta neteisėtų administracinių aktų pagrindu, tai ji taip pat yra neteisėta. Be to, ši sutartis neatitinka 1964 m. CK 255, 47, 58 straipsnių reikalavimų, nes nepatvirtinta notaro ir yra be datos. Ieškovai mano, kad nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie pažeistas teises sužinojo 2004 m. gruodžio 20 d. iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos rašto.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

12Palangos miesto apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino skundžiamų administracinių sprendimų ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl žemės sklypo ginčijamų dalių; taikė restituciją ir grąžino žemės sklypo ginčijamas dalis valstybei; įpareigojo Klaipėdos apskrities viršininko administraciją išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams klausimą.

13Teismas vadovavosi šiais teismų praktikoje suformuluotais teisės aškinimais: 1) kad buvę savininkai savo nekilnojamąjį turtą nustojo valdyti prieš savo valią, nes jis buvo iš jų paimtas neteisėtai panaudojus prievartą, o valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, kaip faktinis to turto valdytojas, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nebus iki galo išspręstas šio turto grąžinimo klausimas; 2) kad nacionalizuotas nekilnojamasis turtas, į kurį pretendentas nori atkurti nuosavybės teisę, išlieka neteisėtai nusavintas prieš savininko valią iki to momento, kol nėra įstatymo nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį turtą; 3) kad atkuriant nuosavybės teises pirmenybė yra teikiama turto grąžinimui natūra pretendentams ir tik atsižvelgiant į susiklosčiusius visuomeninius santykius gali būti numatytas išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimas iš asmenų, kurių nuosavybės teisės atkuriamos; 4) kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų; 5) kad sprendžiant turto restitucijos klausimus pirmenybė turi būti teikiama nuosavybės grąžinimui natūra ir kad išankstinio žemės išpirkimo pagal kaimo gyvenviečių statybos projektus būsimai gyvenamajai statybai, gyventojų bendram naudojimui ar kitiems visuomenės reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu, nes išpirkus žemę atsiranda galimybė ją privatizuoti, t. y. įsigyti kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-961/2003; 2003 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2003; 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001; 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2003; Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2002 m. gegužės 10 d. nutarimai).

14Teismas nurodė, kad tik tinkamai pamatuota ir išskirta žemė iki ieškovų prašymo pateikimo datos (1991 m. gruodžio 3 d.) laikytina teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada tokių asmenų teisės turi būti ginamos prieš pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teises. Byloje nustatyta, kad atsakovui E. V. asmeninio ūkio žemė buvo paženklinta 1994 m. kovo 9 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracija pripažino, kad ginčijami Kretingos rajono apylinkės tarybos sprendimai dėl atsakovui skiriamos asmeninio ūkio žemės buvo nekonkretaus pobūdžio. Dėl to darytina išvada, kad atsakovui buvo suteikta tik teisė turėti asmenino ūkio sklypą. Ginčijami sprendimai priimti ir žemės, skirtos asmeniniam ūkiui, matavimo darbai buvo atlikti po 1991 m. gruodžio 3 d. , t. y. po to, kai ieškovai padavė prašymus atkurti nuosavybės teises. Teismas konstatavo, kad žemės sklypų suteikimas asmeniniam ūkiui neišsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai ir Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 14 punktui, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai būtų organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privačion nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu. Atsakovai neįrodė, kad šių reikalavimų buvo laikytasi, todėl turi būti ginamos ieškovų, t. y. asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teisę į žemę, teisės.

15Teismas nurodė, kad, panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, nėra pagrindo šio sklypo dalių įsigyti privačion nuosavybėn ir ši sutarties dalis, kaip neatitinkanti įstatymų reikalavimų, pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento, o žemės sklypų dalys, įeinančios į buvusių savininkų žemės sklypų teritoriją, grąžintinos valstybei. Teismas, taikydamas restituciją, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-961/2003, išaiškinimu, kad nekilnojamojo turto nacionalizacija yra pripažinta neteisėta, o CK 4.96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiais atvejais galima išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo.

16Teismas pažymėjo, kad atsakovo teisės į asmeninio ūkio žemę klausimas galės būti sprendžiamas ateityje, t. y. išsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo klausimą. Klaipėdos apskrities viršininko administracija pripažino, kad ieškovai pagrįstai pretenduoja į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija iki šiol šio klausimo neišsprendė, todėl ji įpareigotina tai atlikti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais.

17Teismas padarė išvadą, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino. Byloje neįrodyta, kad ieškovai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą 1999, 2000, 2001 m. viešai svarstant Palangos miesto plėtros žemės reformos projektą, nes neįrodyta, kur šie projektai buvo paskelbti ir ar juose aiškiai buvo nurodyta apie asmeninio ūkio žemės suteikimą atsakovui. Be to, ieškinio senaties terminas taikomas tik ginčo materialinio teisinio santykio šalies, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, prašymu, todėl būtina nustatyti ginčo šalių materialinius teisinius reikalavimus viena kitai. Šiuo atveju darytina išvada, kad tik ieškovus ir Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, kaip valstybės įgaliotą instituciją spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, sieja konkretus ir pagrindinis materialinis teisinis reikalavimas, nes tik ši institucija, o ne atsakovas, t. y. fizinis asmuo, yra valstybės įgaliota institucija spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą. Ieškinio senaties terminas šioje byloje skaičiuojamas nuo ieškovų sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ar kitos tuo metu valstybės įgaliotos institucijos sprendimą dėl ieškovų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimo ar atsisakymo tai padaryti. Iš bylos medžiagos matyti, kad toks sprendimas nepriimtas iki šiol. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 20 d. raštas yra vienintelis dokumentas, leidžiantis ieškovams suprasti, kad jų žemė yra užimta.

18Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo E. Vaitkaus apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo sprendimo išvadomis ir nutartį priėmė tais pačiais motyvais.

19III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Jis nurodė šiuos argumentus:

211. Teismai netinkamai aiškino ir taikė turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo teisės normas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, dėl to priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus.

22Nekilnojamojo turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo reglamentuojančiame CK 4.96 straipsnyje nustatyta, kad turtui išreikalauti turi būti įrodytos tokios alternatyvios sąlygos: įgijėjo nesąžiningumas arba turto praradimas dėl padaryto nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju neįrodyta nė viena iš nurodytų sąlygų.

23Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad 2001 m. CK turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo sąlygos reglamentuotos kitaip nei 1964 m. CK 143 straipsnyje, pagal kurį pakako turto nacionalizaciją pripažinti neteisėta ir šiuo pagrindu išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo. Naujajame CK reikalaujama, kad būtų nustatytas turto praradimo dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo faktas. Nauja teismų praktika yra formuojama ta kryptimi, kad, taikant restituciją, sprendžiamas būtent įgijėjo sąžiningumo klausimas, tuo tarpu ar nacionalizaciją reikėtų vertinti kaip nusikaltimą, nepasisakoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-62/2005). Asmenys, pretenduojantys atkurti nuosavybės teises, nėra žemės sklypų savininkai, nes žemės nuosavybę prarado nacionalizacijos metu. Taigi restitucijos klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad minėti asmenys negali būti laikomi savininkais, praradusiais nuosavybę dėl padaryto nusikaltimo. Kadangi atsakovas žemės sklypą įgijo iš valstybės, tai neturėjo pagrindo abejoti tokio įgijimo teisėtumu. Piliečiai neturi atsakyti už valstybės nesugebėjimą taip reglamentuoti civilinius teisinius santykius, kad nebūtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Taigi, net ir pripažinus administracinius aktus ir žemės pirkimo-pardavimo sutartį neteisėtais, nėra pagrindo taikyti restituciją, nes neįrodytas atsakovo, kaip įgijėjo, nesąžiningumas.

242. Teismai netinkami aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas.

25Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad materialinis teisinis reikalavimas šioje byloje sieja tik ieškovus ir Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, dėl to ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo ieškovų sužinojimo apie šios institucijos priimtą sprendimą atkurti nuosavybės teises arba atsisakyti tai padaryti. Toks ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas neatitinka šiam institutui nustatytų tikslų. Pagal CK 1.127 straipsnį, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina nustatyti, kada ieškovai įgijo teisę į ieškinį, t. y. kada jų teisė buvo pažeista ir kada jie, kaip rūpestingi ir atidūs žmonės, turėjo apie tai sužinoti. Kadangi ieškovai nurodo, kad jų teisės pažeistos dėl to, jog jiems priklausanti žemė atsakovui buvo suteikta kaip asmeninio ūkio žemė, logiška būtų teigti, kad ieškovų teisės galėjo būti pažeistos, kai atsakovui buvo suteikta asmeninio ūkio žemė ir su juo 1996 m. sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis.

26Atsakovą ir ieškovus sieja materialinis teisinis santykis – atsakovas yra sklypo dalies, į kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, savininkas. Dėl to ieškinio senaties terminas turi būti taikomas ir atsakovo bei ieškovų materialiniam teisiniam santykiui. Apie atsakovui suteiktą asmeninio ūkio žemės sklypą ieškovai galėjo sužinoti nuo Palangos miesto plėtros žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios (apie jo viešą svarstymą 1999-2001 m. buvo skelbiama spaudoje). Taigi jie turėjo galimybę įstatyme nustatytu terminu apskųsti Klaipėdos apskrities viršininko 2003 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 13.6-991, kuriuo buvo patvirtintas projektas, tačiau to nepadarė ir taip praleido terminą sprendimams ginčyti.

27Prisidėjime prie atsakovo kasacinio skundo atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija sutinka su kasacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti. Jame nurodoma, kad atsakovas yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas, todėl šiuo atveju taikytina CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią neleidžiama išreikalauti nekilnojamojo daikto iš sąžiningo įgijėjo. Byloje pateikti įrodymai, kad apie Palangos miesto plėtros žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimą buvo viešai skelbiama žiniasklaidoje. Dėl to ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo žemėtvarkos projekto viešo paskelbimo momento.

28Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovės R. M. M. ir A. J. K. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jos nurodo, kad teismai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir įrodymus ir priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus. Teismų padarytos išvados atitinka teisės normų reikalavimus, neprieštarauja suformuotai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose bei visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktas išvadas dėl administracinių aktų, pirkimo-pardavimo sutarčių, kuriais pažeidžiamos pretendentų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, grąžinant žemę natūra, panaikinimo ir restitucijos taikymo bei ieškinio senaties termino tokio pobūdžio bylose.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

31Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.96 straipsnio pažeidimo atmetami.

32CK 4.96 straipsnyje išdėstytos nuostatos taikomos asmeniui, kuris pripažįstamas sąžiningu. Šios normos prasmės aiškinimas yra teisės klausimas ir kasacijos dalykas.

33Sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami.

34Nagrinėjamoje byloje buvo pripažinta negaliojančia valstybinės žemės, kuri neteisėtai buvo suteikta asmeniniam naudojimui, pirkimo–pardavimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Sutartis yra civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas, todėl turi būti taikoma analogiška taisyklė. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujanti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinis sandoris. Nors gali kilti ginčas dėl to, ar taikoma norma yra imperatyvi, dėl konkrečių aplinkybių arba kitais pagrindais, tačiau, teismui išsprendus, kad konkreti norma yra imperatyvaus pobūdžio, sutartis vertinama kaip niekinis sandoris, o reikalavimas dėl jo nuginčijimo reiškia ir prašymą dėl niekinio sandorio pasekmių šalinimo pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį. Niekinės sutarties pagrindu civilinės teisės ir pareigos teisėtai neatsiranda, todėl, konstatavus niekinį, imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pobūdį, yra pagrindas žemės sklypo įgijėją traktuoti nesąžiningu, įgijusiu teises ir pareigas neteisėtai.

35Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, kuri galiojo valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, buvo nustatyta, kad asmeninio ūkio žemės naudotojams neparduodama žemė, kuri buvo suteikta po 1993 m. liepos 1 d. ir skirta plote, kuris iki tol nebuvo naudotas gyventojų asmeninio ūkio poreikiams. Byloje įrodyta, kad pretendentai pateikė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra 1991 metais, o sprendimai dėl žemės sklypo suteikimo atsakovui priimti 1992, 1993 metais kovo mėnesį, bet pagal tuos sprendimus paskirti sklypai nebuvo pažymėti, o 1994 m. kovo 9 d. sprendimu paskirtas sklypas buvo pažymėtas 1994 m. kovo 9 d. Pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusįjį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalį laisva valstybinio žemės fondo žeme buvo laikomi žemės plotai, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei, jų nepretenduojama susigrąžinti nuosavybėn natūra ir kuriuos galima parduoti privačion nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą. Asmuo, perkantis valstybinės žemės sklypą, privalėjo žinoti ir vadovautis įstatymais, taip pat ir pirmiau nurodytomis nuostatomis. Jose yra konkrečiai suformuluoti įsakmaus pobūdžio draudimai ir ribojimai parduoti žemę, todėl šios nuostatos yra imperatyvios, o jas pažeidžianti sutartis yra niekinė.

36Žemės reformos metu ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese informacija apie pretendentus atkurti nuosavybės teises į žemę buvo kaupiama agrarinės reformos tarnybose, vėliau – žemėtvarkos skyriuose. Asmuo, ketinantis įsigyti nuosavybėn jo naudojamą asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, privalėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus. Jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių valstybinės žemės sklypui pirkti, t. y. kad į sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Asmuo turi teikti įrodymus, kad padarė viską, siekdamas išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas, arba kad jis sąžiningai klydo dėl kitų asmenų kaltės (pavyzdžiui, valstybinės institucijos suteikė klaidingą informaciją ar reikalaujant duomenų nuslėpė pretendentus). Informacijos negavimas ar jos neišsamus pobūdis neturėtų būti vertinamas kaip asmens pareigos išsiaiškinti perkamo žemės sklypo teisinį statusą tinkamas įvykdymas. Iki galo šios pareigos neatlikęs asmuo turėtų prisiimti neigiamas savo veiksmų pasekmes, nes neaiškioje situacijoje rizikuotų. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybinės institucijos. Jeigu valstybinėse institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės nesiaiškino ir žemės sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas sąžiningu įgijėju pagal CK 4.96 straipsnį. Pagal šios normos 4 dalį šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduodamas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Ši nuostata rodo, kad ne visų valstybės institucijų atliekamiems pardavimams yra taikomi vienodi reikalavimai. Įstatymas išskiria teismo sprendimams vykdyti nustatytą tvarką, kai pardavimas vykdomas su teismo žinia, t. y. teismui vykdant pardavimo procedūrų faktinę ir teisinę priežiūrą. Kadangi dėl kitų valstybinių institucijų vykdomų pardavimų tokio lygio priežiūra neatliekama, tai turtą iš kitų valstybės institucijų perkantys asmenys vertinami kaip sąžiningi ar nesąžiningi įgijėjai priklausomai nuo to, kaip jie patys vykdė įstatymų reikalavimus – ar išsiaiškino valstybinės žemės pirkimo sandoriui sudaryti svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad asmenys, pirkimo–pardavimo sutartimi įgiję nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypą, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, teismui pripažinus sandorio neatitikti imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, traktuojami nesąžiningais įgijėjais, jeigu neįrodo, kad valstybinės institucijos buvo suklaidinti nuslepiant informaciją apie pretendentus. Kartu tai nereiškia, kad jų teisės yra neginamos, nes dėl informacijos neteikimo ar klaidinimo – neteisėtų veiksmų – padaryti nuostoliai gali būti atlyginami.

37Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagal nustatytas bylos aplinkybes ir CK 4.96 straipsnio nuostatas ir pateiktus išaiškinimus neturėjo taikyti CK 4.96 straipsnio ir jo nepažeidė. Pagrindo kasacijai nekonstatuojama (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

38Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmetami.

39Ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas yra įrodinėjama byloje aplinkybė, todėl tai yra fakto klausimas. Kasaciniame skunde motyvuojama faktiniais argumentais ir ginčijama faktinė bylos aplinkybė, todėl šie argumentai neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Teismai analizavo bylos faktinius duomenis dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, teisiškai kvalifikavo tarp šalių atsiradusius santykius pagal ieškinio senatį reglamentuojančias normas. Padarytos faktinės išvados yra pagrįstos bylos duomenimis, jų analize ir įtaka šalių teisėms ir pareigoms. CK 1.127 straipsnio nuostatos, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, buvo taikomos pagrįstai ir tinkamai, konstatavus faktines bylos aplinkybes. Kasacinė instancija nepervertina faktinių bylos aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad dėl ieškinio senatį reglamentuojančių normų taikymo reikėtų išeiti už kasacinio skundo ribų.

40Teisėjų kolegija nekonstatuoja ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų pažeidimo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

42Palangos miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistus.

43Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.