Byla e2A-796-330/2017
Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei sutarčių sąlygų pakeitimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. S. ir atsakovo A. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-615-730/2017 pagal ieškovo V. V. S. ieškinį atsakovui A. Ž. dėl skolos, palūkanų bei delspinigių priteisimo ir pagal atsakovo A. Ž. priešieškinį ieškovui V. V. S. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei sutarčių sąlygų pakeitimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas V. V. S. ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo A. Ž. 213 195,56 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad 2004 m. spalio 12 d. paskolos sutartimi ieškovas atsakovui paskolino 30 000 Lt (8 688,60 Eur), 2004 m. spalio 15 d. paskolos sutartimi ieškovas atsakovui paskolino 35 000 Lt (10 136,70 Eur), 2006 m. liepos 27 d. paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 16 000 Lt (4 633,92 Eur), 2007 m. kovo 27 d. paskolos sutartimi ieškovas atsakovui paskolino 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2007 m. balandžio 4 d. paskolos sutartimi ieškovas atsakovui paskolino 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartimi ieškovas atsakovui paskolino 150 000 Lt (43 443 Eur), 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartimi ieškovas atsakovui paskolino 100 000 Lt (28 962 Eur), 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartimi ieškovas atsakovui paskolino 200 000 Lt (57 924 Eur). Be nurodytų paskolų, ieškovas atsakovui 2007–2008 metų laikotarpiu papildomai dar paskolino 15 000 Lt (4 344,30 Eur), pervesdamas atitinkamas pinigų sumas į atsakovo banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas – paskola, t. y. 2007 m. gegužės 17 d. ieškovas atsakovui paskolino 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2007 m. birželio 13 d. ieškovas paskolino 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2008 m. birželio 12 d. ieškovas atsakovui paskolino 5 000 Lt (1 448,10 Eur). Ieškovas 2014 m. vasario 25 d. dar papildomai paskolino atsakovui pinigų – 7 800 Lt (2 259,04 Eur), tai patvirtina atsakovo pasirašytas paprastasis vekselis. Atsakovas vengia grąžinti skolas, grąžino tik dalį jų, likdamas skolingas 213 195,56 Eur. Atsakovas pažeidė prievolę mokėti palūkanas, o dėl netinkamo prievolių vykdymo atsakovui kilo pareiga mokėti delspinigius.
  2. Atsakovas A. Ž. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškovo ieškinį dėl skolos, palūkanų, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti. Tuo atveju, jeigu teismas priteistų visą ar dalį pagrindinio įsiskolinimo, atsakovas prašė sumažinti netesybų dydį iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną pagal visas teismo pripažintas galiojančiomis ir neįvykdytomis paskolų sutartis. Pripažino, kad skolinosi iš ieškovo, tačiau paskolas su palūkanomis yra grąžinęs. Ieškovas, gavęs pinigus, liepdavo suplėšyti atsakovo turimą paskolos sutarties egzempliorių, o pats taip pat suplėšydavo savąjį egzempliorių atsakovui matant. Atsakovas nurodė, kad nė karto negavo iš ieškovo jokio raginimo, pretenzijos dėl nesumokėtų skolų ar palūkanų, todėl buvo nustebintas, jog ieškovas iki šiol turįs paskolų sutarčių originalus (ar kopijas), kuriuos jis atsakovui matant suplėšydavo, ir nepripažįstąs fakto, kad atsakovas grąžino visus jo paskolintus pinigus.
  3. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė 2007 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą 28 962 Eur (100 000 Lt) paskolos sutartį pripažinti negaliojančia, 2007 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą 57 924 Eur (200 000 Lt) paskolos sutartį pripažinti iš dalies negaliojančia, konstatuojant, kad paskolos sutartis sudaryta dėl 43 443 Eur (150 000 Lt) sumos, pripažinti negaliojančiu 2014 m. vasario 25 d. pasirašytą vekselį dėl 2 259 Eur (7 800 Lt), pakeisti 2007 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą 28 962 Eur (100 000 Lt) paskolos sutartį ir 2007 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą 57 924 Eur (200 000 Lt) paskolos sutartį taip: pašalinti jose esantį 2 punktą, kuriame numatytos 1,5 proc. ir 2 proc. mėnesinės palūkanos, išmokant jas kas mėnesį, o sutarčių 1 punkte nurodytą paskolos grąžinimo terminą koreguoti, nurodant, kad paskolų grąžinimo data yra 2009 m. rugpjūčio 3 d.
  4. Priešieškinyje nurodoma, kad atsakovas dėl nesąžiningų ieškovo veiksmų tą pačią dieną, t. y. 2007 m. rugpjūčio 3 d. pasirašė tris paskolos sutartis dėl bendros 450 000 Lt (130 329 Eur) sumos, nors iš tikrųjų buvo suteikta 300 000 Lt (86 886,01 Eur) paskola nekilnojamajam turtui įsigyti. Atsakovas tvirtino nebuvus būtinybės papildomai 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolai. Atsakovas nurodė sutartis pasirašęs labai susijaudinęs ir apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, pasirašytose sutartyse buvo nurodytos sąlygos, dėl kurių šalys nesitarė. Atsakovas aiškino, kad ginčijamą 2014 m. vasario 25 d. paprastąjį vekselį pasirašė ieškovo psichologinio ir ekonominio spaudimo įtakoje.
  5. Ieškovas su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškovo taikytą apgaulę ar neteisėtą spaudimą. Paaiškino, kad atsakovas, pasirašydamas paskolos sutartis, suvokė, kokias sutartis sudaro, koks jų turinys, suprato jų esmę ir reikšmę bei siekė jomis realių padarinių sukūrimo. Nurodė, kad, pasirašant paskolos sutartis, ieškovas jokios klaidinamos informacijos atsakovui nepateikė, sutarčių tekstai buvo nesudėtingi, aiškūs ir nedviprasmiški, susidedantys tik iš keleto sąlygų. Taip pat grindžiami atsikirtimai į reikalavimus pakeisti sutarčių sąlygas. Ieškovas pažymėjo, kad ginčijamos sąlygos yra aiškios ir sutarčių pasirašymo metu atsakovui buvo priimtinos. Ieškovas nurodė, kad ginčijamas vekselis buvo pasirašytas laisva valia, ieškovas jokios prievartos atsakovo atžvilgiu nenaudojo. Atsakovas vekselį pasirašė suprasdamas, kad šiuo vekseliu jis užtikrina jam suteiktos 7 800 Lt (2 259,04 Eur) paskolos grąžinimą ieškovui.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. kovo 13 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui V. V. S. iš atsakovo A. Ž. 12 483,50 Eur pagrindinės skolos, 40 001,72 Eur palūkanų, 1 058,40 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
  2. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, pripažino, jog yra pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas, 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarydamas tris paskolos sutartis dėl bendros 450 000 Lt (130 329 Eur) sumos, šiuos pinigus gavo, nei priešingai, jog vietoje paskolų sutartyse nurodytos bendros 450 000 Lt (130 329 Eur) sumos būtų gavęs tik 300 000 Lt (86 886,01 Eur), jog sutartys dėl bendros 450 000 Lt (130 329 Eur) sumos buvę sudarytos dėl ieškovo apgaulės veiksmų. Teismas akcentavo, jog ginčijamose paskolos sutartyse yra šalių aiškiai patvirtinamas paskolų dalyko, tai yra 100 000 Lt (28 962 Eur) ir 200 000 Lt (57 924 Eur), perdavimas ir gavimas. Teismo vertinimu, įstatymo reikalavimus atitinkančios šalių paskolos sutarties buvimas yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis buvo sudaryta ir pinigus atsakovas gavo. Teismas laikėsi nuostatos, kad byloje atsakovo pateikti įrodymai objektyvumo prasme yra nepakankami įstatyminei prezumpcijai apie paskolos dalyko perdavimą nuneigti, atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių paneigti pinigų perdavimo faktą. Teismo vertinimu, atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pavirtintų, jog ieškovas nebūtų galėjęs atsakovui perduoti paskolos sutartyse nurodytos pinigų sumos, vertinant jo turtinę padėtį. Teismas tiek atsakovo, tiek liudytojo A. N. paaiškinimus pripažino nepatikimais dėl šių asmenų suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismas teisiškai nereikšmingais pripažino atsakovo argumentus dėl poreikio papildomai paskolai nebuvimo.
  3. Teismo pažymėta, kad atsakovas, įrodinėdamas aplinkybes, jog pasirašydamas ginčijamas paskolos sutartis, jis buvo tokios apsvaigimo ir susijaudinimo būsenos, jog galėjo nesuvokti savo atliekamų veiksmų esmės, nepateikė įrodymų, objektyviai pagrindžiančių tokias aplinkybes. Teismas akcentavo, kad ginčo paskolos sutartys surašytos aiškiai ir suprantamai, gerai įskaitoma rašysena, yra nedidelės apimties, skolinamos sumos įrašytos ne tik žodžiais, bet ir skaičiais, sutartys buvo pasirašomos atsakovo namuose, todėl jis turėjo pakankamai laiko jas perskaityti ir suprasti, o byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovas savo veiksmais trukdė tai atsakovui padaryti. Teismas neįtikinamais pripažino atsakovo argumentus, jog savo namuose pasirašydamas ginčijamas sutartis, jis esą pamiršo tą pačią dieną banke pasirašytą sutartį.
  4. Dėl 2014 m. vasario 25 d. vekselio teismas nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog šis vertybinis popierius buvo išduotas ekonominio spaudimo įtakoje. Tokiai aplinkybei įrodyti vien atsakovo paaiškinimų nepakanka. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovo ketinimas kreiptis į teismą negali būti pripažintas ekonominiu spaudimu prieš atsakovą. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo ginčijamame vekselyje nėra nurodyta, kad atsakovas gavo vekselyje nurodytą pinigų sumą, tačiau vertinant atsakovo išduoto vekselio tekste naudojamą terminologiją, matyti, kad vekselyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos teisiniams santykiams patvirtinti, tai yra atsakovas įsipareigoja grąžinti vekselio turėtojui (ieškovui) skolos sumą, nurodytas konkretus šios skolos grąžinimo terminas. Be to, bylos duomenys patvirtina šios paskolinės prievolės egzistavimą, o atsakovas neneigė tokią pinigų sumą gavęs. Teismas konstatavo, kad šalys sudarė paskolos sutartį dėl 7 800 Lt (2 259,04 Eur) sumos, kurią įformino paprastojo neprotestuotino vekselio išrašymu.
  5. Dėl atsakovo reikalavimų pakeisti sutarčių sąlygas teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė buvęs suklaidintas dėl pasirašomų sutarčių sąlygų. Teismo vertinimu, atsakovas konkrečių faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti buvus esminę šalių nelygybę sudarant paskolų sutartis, neįrodinėjo, jos nenustatytos ir nagrinėjant bylą. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo atsakovą pripažinti silpnesniąja teisinių santykių šalimi. Byloje nustatyta, kad atsakovas vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, jo remontu, tuo tikslu skolinosi iš ieškovo pinigus, be to, skolinosi ilgą laiką. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jis skolinosi pinigų ir iš banko, pinigus skolino kitiems asmenims. Taigi, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, kad atsakovas neturėjo derybų patirties skolindamasis pinigus, negalėjo derėtis dėl palūkanų dydžio, paskolos termino, o tai patvirtina, kad numatytas palūkanų dydis, paskolų suteikimo terminas buvo šalių laisvos valios išraiška. Teismas nenustatė ginčui aktualiu metu buvus neišvengiamą būtinybę pirkti nekilnojamąjį turtą, kam ir buvo skolinamos lėšos.
  6. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei byloje esančius įrodymus, pripažino, kad yra pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas savo prievolę grąžinti 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolą pagal 2007 m. rugpjūčio 3 d. sutartį įvykdė, kadangi ieškovas nepateikė šios paskolos sutarties originalo, be to, byloje yra kiti netiesioginiai šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad praktikoje buvę atvejų, kuomet, grąžinus paskolą sutarties originalas būdavo sunaikinamas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas dėl dingusio sutarties originalo nesikreipė į teisėsaugos institucijas. Teismo vertinimu, šios paskolos grąžinimo faktą patvirtina ir netiesioginiai įrodymai – ginčui aktualiu metu atsakovas, pardavęs nekilnojamojo turto objektą, turėjo pakankamai lėšų paskolai grąžinti, be to, paskolos grąžinimą patvirtino liudytojai. Teismas leido atsakovui remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant paskolos grąžinimą. Nors dėl atsakovą ir liudytojus siejusių ryšių jų parodymai ir galėtų būti pripažinti nepatikimais, teismo įsitikinimu, jie neprieštarauja byloje nustatytų aplinkybių visumai.
  7. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma (mokėjimo pavedimai, šalių, jų atstovų paaiškinimai) sudaro pagrindą išvadai, jog šalys tarpusavio santykiuose grąžindamos ir paskirstydamos įmokas faktiškai netaikė ieškovo ieškinyje nurodytos įmokų paskirstymo tvarkos, jog ieškovas iš atsakovo gautas įmokas paskirstė kita tvarka. Ieškovas priimdavo atsakovo įmokas, nurodydamas atsakovui, jog tai yra paskolos grąžinimas, ir įskaitydavo kaip pagrindinę skolą arba atsakovo įmokų gavimo metu įmokų visiškai nepaskirstė. Ieškovas nepasinaudojo savo teise atsisakyti priimti įmokas, kai pavedime buvo nurodoma, jog tai yra paskolos grąžinimas, o atsakovas nemokėjo palūkanų. Teismas ieškovo elgesį, nurodžius ieškinyje kitokią įstatymo sureguliuotą įmokų paskirstymo tvarką, pripažino nesąžiningu. Teismas pažymėjo, kad šią aplinkybę šalys iš esmės patvirtino savo paaiškinimais.
  8. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. 150 000 Lt (43 443 Eur) paskola buvo grąžinta 2008 m. liepos 30 d. mokėjimo pavedimu. Teismas nustatė, kad likusios neįvykdytos atsakovo prievolės pagal paskolos sutartis sudaro: 2004 m. spalio 12 d. paskolinta 30 000 Lt (8 688,60 Eur), 2004 m. spalio 15 d. paskolinta 35 000 Lt (10 136,70 Eur), 2006 m. liepos 27 d. paskolinta 16 000 Lt (4 633,92 Eur), 2007 m. kovo 27 d. paskolinta 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2007 m. balandžio 4 d. paskolinta 20 000 Lt (5 792,40 Eur), 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolinta 100 000 Lt (28 962 Eur), 2007 m. birželio 13 d. paskolinta 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2008 m. birželio 12 d. paskolinta 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2007 m. gegužės 17 d. paskolinta 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2014 m. vasario 25 d. paskolinta 7 800 Lt (2 259,04 Eur) suma, iš viso paskolinta 233 800 Lt (67 713, 16 Eur). Teismas, vadovaudamasis tarp šalių faktiškai taikyta įmokų paskirstymo tvarka, jog atsakovo įmokos buvo įskaitomos už seniausią pagrindinę skolą, o palūkanos ir delspinigiai nebuvo įskaitomi, padarė išvadą, kad pagrindinė atsakovo skola ieškovui sudaro 43 103,04 Lt (12 483,50 Eur), todėl šią sumą priteisė iš atsakovo.
  9. Teismas neįrodytu pripažino atsakovo argumentą, kad jo pateiktu pakvitavimu, kuriame įrašyta, jog ieškovas iš atsakovo gavo 10 000 Lt (2 896,20 Eur) skolos dalį, ir nurodyta data nefiksuojant metų, jis esą grąžino ieškovui jo nurodomą skolą. Teismas pripažino, jog šiuo pakvitavimu patvirtintas 2004 m. spalio 18 d. skolos grąžinimas, nes pakvitavime įrašyta, kad 10 000 Lt – tai yra dalies skolos grąžinimas, kai tuo tarpu 2007 m. kovo 27 d. paskolos sutartimi buvo iš viso paskolinta 10 000 Lt (2 896,20 Eur).
  10. Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams dėl įsiskolinimų priteisimo pagal 2004 m. spalio 12 d. ir 2004 m. spalio 15 d. sudarytas paskolų sutartis. Kadangi pripažinta, kad dalį skolos pagal 2004 m. spalio 12 d. ir 2004 m. spalio 15 d. sudarytas paskolos sutartis atsakovas sumokėjo, padarydamas įmokas (2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2007 m. sausio 12 d.), kurios įskaitytos proporcingai abiejų paskolos sutarčių pagrindinėms skoloms dengti, o į teismą ieškovas kreipėsi 2016 m. liepos 19 d., teismas konstatavo, kad ieškovas į teismą kreipėsi nepraleidęs ieškinio senaties termino.
  11. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą apie sutrumpintus ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl netesybų ir palūkanų, atsižvelgęs į atliktus apskaičiavimus dėl įmokų įskaitymo į pagrindinę skolą, atliko delspinigių ir sutartinių palūkanų perskaičiavimą. Teismas nustatė, kad bendra priteistinų palūkanų suma sudaro 40 001,72 Eur. Įvertinęs šalių sudarytų sutarčių sąlygas, teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimai dėl delspinigių priteisimo už palūkanas pagal šias sutartis yra nepagrįsti, kadangi tai nenumatyta šalių sudarytose paskolų sutartyse. Teismas pažymėjo, kad dalis sutarčių yra įvykdytos, tačiau delspinigiai, esant įvykdytoms prievolėms, toliau neskaičiuotini ir nepriteistini. Pažymėjo, kad 2015 m. liepos 1 d. liko negrąžinta 2007 m. rugpjūčio 3 d. (100 000 Lt paskolos suma) paskolintos pagrindinės skolos dalis – 5 879,29 Eur (20 300 Lt), todėl nuo šios sumos priteistini 0,1 procento delspinigiai už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio pateikimo dienos – 1 058,40 Eur.
  12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas iš esmės neįrodinėjo svarbių aplinkybių, kurios, jo nuomone, sudarytų pagrindą mažinti šalių sutartimis numatytų delspinigių dydį nuo 0,1 procento iki 0,02 procento. Įvertinęs tai, jog delspinigiai priteisiami tik už 6 mėnesius nuo nedidelės sumos, o atsakovas skolos negrąžino ilgą laiką, naudojosi ieškovo pinigais, teismas atmetė atsakovo prašymą priteistinus delspinigius sumažinti iki atsakovo nurodyto dydžio.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovas V. V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas nevertino to, jog rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią ir jais patvirtinamos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
    2. Teismo išvados dėl 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties, pagal kurią atsakovui buvo paskolinta 200 000 Lt (57 924 Eur) suma, yra nepagrįstos, teismas neteisingai nusprendė, jog šią paskolą atsakovas grąžino. Ieškovo nurodytas paskolos likutis – 23 792,99 Eur turėjo būti priteistas iš atsakovo. Teismas nepasisakė dėl ieškovo pateiktų įrodymų. Atsakovo ir liudytojų paaiškinimai dėl šios paskolos grąžinimo neobjektyvūs. Atsakovas ir liudytojai darė neteisėtą poveikį ieškovui. Teismas nepagrįstai leido paskolos grąžinimą įrodinėti liudytojų parodymais. Atsakovas, būdamas atsakingas ir apdairus, negalėjo tokio dydžio paskolos grąžinti be pakvitavimo. Teismas nepasisakė dėl šios sutarties pagrindu skaičiuotinų pelno palūkanų.
    3. Teismas nepasisakė pagal 2007 m. rugpjūčio 3 d. sutarties pagrindu atsakovo pervestų ir įskaitytų sumų (2008 m. liepos 30 d. pervestos 150 000 Lt sumos, 2014 m. liepos 31 d. pervestos 90 000 Lt sumos, 2015 m. liepos 1 d. pervestos 26 065 Eur sumos). Teismas nepagrįstai 150 000 Lt sumos pervedimą pripažino skolos pagal 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį grąžinimu. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas buvo suinteresuotas atsiskaityti pagal 2007 m. rugpjūčio 3 d. sutartį, kadangi joje buvo numatytos didžiausios palūkanos. Vien tai, jog ieškovas neturi paskolos sutarties originalo, nepatvirtina paskolos pagal 2007 m. rugpjūčio 3 d. grąžinimo fakto. Ta aplinkybė, jog atsakovas turėjo galimybę grąžinti paskolą, nereiškia, kad paskola iš tiesų buvo grąžinta.
    4. Teismo išvados dėl 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarties, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 150 000 Lt (43 443 Eur) sumą, nepagrįstos. Atsakovui negrąžinus skolos ir nesumokėjus palūkanų, įsiskolinimas pagal šią sutartį sudaro 51 262,74 Eur. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių nėra ginčo dėl šios paskolos grąžinimo 2008 m. liepos 30 d. Atsakovo pervesta 150 000 Lt suma įskaityta pagal 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį. Pritarimas teismo išvadai reikštų, kad 150 000 Lt paskola grąžinta prieš terminą. Teismas turėjo konstatuoti, kad 150 000 Lt paskola negrąžinta.
    5. Teismo išvados dėl tarp šalių faktiškai susiklosčiusios įmokų paskirstymo tvarkos taip pat yra neteisingos. Teismas nepagrįstai dėl įmokų paskirstymo konstatavo ieškovo nesąžiningumą. Ieškinyje nurodyta įmokų paskirstymo tvarka atitinka įstatymo nuostatas, todėl atsakovo teisių nepažeidė. Teismas privalėjo padaryti išvadą, jog atsakovo įmokos pirmiausiai buvo įskaitomos palūkanoms sumokėti, o likusi įmokų dalis – pagrindinei skolai dengti. Atsakovas nereiškė pretenzijų dėl ieškovo nurodytos įmokų paskirstymo tvarkos. Įstatyme įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka taikytina tuo atveju, jeigu šalys dėl įmokų paskirstymo tvarkos nesusitarė kitaip. Toks susitarimas nebuvo sudarytas, todėl teismas turėjo vadovautis įstatymo nuostatomis.
    6. Teismo atliktas viso įsiskolinimo apskaičiavimas yra neteisingas. Klaidingą išvadą dėl įsiskolinimo dydžio lėmė neteisingas 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarčių vykdymo aplinkybių vertinimas.
  2. Atsakovas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo V. V. S. ieškinį dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo atmesti, o atsakovo A. Ž. priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir sutarčių sąlygų pakeitimo tenkinti. Tuo atveju, jeigu ieškinys nebūtų atmestas, o priešieškinis nebūtų patenkintas, atsakovas prašo sumažinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimu priteistas palūkanas ir delspinigius. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas, 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarydamas tris paskolos sutartis dėl bendros 450 000 Lt paskolos, šiuos pinigus tikrai gavo. Atsakovo išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas paskolino tik 300 000 Lt, o sutartys dėl bendros 450 000 Lt skolos sumos sudarytos ieškovo apgaulės įtakoje. Atsakovas, sudarydamas nekilnojamojo turto Palangoje įgijimo sandorį, iš ieškovo pasiskolino 300 000 Lt ir pasirašė sutartį dėl 150 000 Lt paskolos, o vakare, susijaudinęs dėl dienos įvykių ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dar pasirašė sutartis dėl 100 000 Lt ir 200 000 Lt sumų. Atsakovas 150 000 Lt sumą ieškovui grąžino 2008 m. liepos 30 d. pavedimu, o 2008 m. liepos 4 d. likusią sumą grąžino grynaisiais pinigais. Tuo atveju, jeigu bendra paskolos suma būtų 450 000 Lt, atsakovas ją būtų visą grąžinęs, kadangi 2008 m. birželio 27 d. pardavęs nekilnojamąjį turtą gavo 670 000 Lt.
    2. Ieškovo nurodyta pinigų perdavimo versija, jog ieškovas atsakovui banke perdavė 300 000 Lt grynaisiais pinigais turtui įsigyti, o 150 000 Lt pervedė į banko sąskaitą atsakovo asmeninėms reikmėms, neatitinka bylos duomenų. Tuo atveju, jeigu ieškovas turėtų 300 000 Lt sumą grynaisiais, nebūtų reikalo vykti į banką. Be to, pervesta į sąskaitą 150 000 Lt suma iš karto banke buvo pervesta turto pardavėjui. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieškovas į banką atvyko turėdamas iš anksto paruoštą sutartį dėl 150 000 Lt. Tuo atveju, jeigu atsakovui banke būtų perduota 300 000 Lt suma, atsakovui būtų pateikta ir paskolos sutartis dėl tokios sumos.
    3. Ieškovas, surašydamas tris atskiras paskolos sutartis, suklaidino atsakovą. Ieškovas, pasinaudojęs susiklosčiusia padėtimi, kuomet šalys buvo geros nuotaikos ir apsvaigusios, davė pasirašyti dvi sutartis dėl 100 000 Lt ir 200 000 Lt paskolos, nors tą pačią dieną banke buvo pasirašyta sutartis dėl 150 000 Lt. Ieškovas neturi paskolos sutarčių dėl 200 000 Lt ir 150 000 Lt sumų, o skolos pagal 100 000 Lt paskolos sutartį niekada nereikalavo. Atsakovas 2014 m. pradžioje ieškovui reikalaujant pasirašė 7 800 Lt vekselį palūkanoms pagal paskolos sutartis, tačiau 100 000 Lt paskolos sutarties vykdyti nereikalavo. Teismas nepagrįstai nesiaiškino paskolos suteikimo tikslo. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu, paskolos santykių egzistavimą turėjo konstatuoti dėl faktiškai perduotų pinigų. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas buvo suklaidintas dėl nesąžiningų ieškovo veiksmų. Šiuo atveju egzistuoja pagrindas pripažinti negaliojančia 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį dėl 100 000 Lt, o 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartį dėl 200 000 Lt – iš dalies negaliojančia, konstatuojant, kad ji sudaryta tik dėl 150 000 Lt sumos.
    4. Šalių sudarytų paskolos sutarčių sąlygos dėl skolų grąžinimo termino ir mokėtinų palūkanų neatitinka šalių susitarimo. Teismas turėjo šiuos reikalavimus patenkinti vadovaudamasis CK 6.228 straipsniu. Numatytos palūkanos neprotingai didelės. Atsakovas negalėjo prisiimti tokių įsipareigojimų. Teismas, priteisdamas palūkanas, turėjo atsižvelgti į pagrindinės skolos ir palūkanų santykį.
    5. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo reikalavimą dėl 2014 m. vasario 25 d. vekselio pripažinimo negaliojančiu, kaip sudaryto ekonominio spaudimo įtakoje. Teismas nepagrįstai šiame sandoryje įžvelgė naujų paskolos santykių egzistavimą. Ieškovo grasinimas kreiptis į teismą turėjo būti pripažintas ekonominiu spaudimu. Laiku nepareikalavus sumokėti vekselyje nurodytos sumos, vekselis prarado vertybinio popieriaus savybes. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas vekselio pasirašymo dieną pinigų negavo. Be to, atsakovas neturėjo poreikio skolintis tokios sumos, kadangi sudaręs nekilnojamojo turto perleidimo sandorį turėjo pakankamai lėšų.
    6. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį. Dalinį prievolės vykdymą teismas be pagrindo pripažino turinčiu reikšmės skaičiuojant ieškinio senaties terminą. Daliniai mokėjimai nesusiję su 2004 metais sudarytomis paskolos sutartimis.
    7. Ieškovas patikslintame ieškinyje nepagrįstai reikalavo 6 071,02 Eur įsiskolinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. gruodžio 17 d. paskola buvo grąžinta. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo reikalavimo sumažinti delspinigių dydį, nes 0,1 proc. dydžio delspinigių norma atitinka 36,5 proc. metinį dydį.
  3. Atsakovas A. Ž. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  4. Ieškovas V. V. S. atsiliepime prašo atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Atsakovas priešieškiniu ginčijamų sandorių negaliojimą grindžia deklaratyviais argumentais, prielaidomis ir interpretacijomis. Ginčijami sandoriai atitinka įstatymų reikalavimus, o sutarčių sąlygos aiškiai nurodytos. Iš atsakovo paaiškinimų matyti, kad paskolos atsakovui buvo suteiktos įvairiems tikslams (tiek nekilnojamajam turtui pirkti, tiek remontuoti kambarius).
    2. Aplinkybė, kad ieškovas neturi paskolos sutarčių originalų, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas paskolas grąžino. Atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, kurie patvirtintų argumentus dėl paskolų grąžinimo. Nepagrįsta tikėti, kad atsakovas dideles paskolų sumas grąžintų grynaisiais pinigais be pakvitavimų. Atsakovo argumentas, esą šis paskolino 150 000 Lt, neišsiaiškinęs paskolos tikslo, teisiškai nereikšmingi. Argumentai dėl ieškovo apgaulės sudarant sutartis ir dėl šių sutarčių sąlygų nenaudingumo atsakovui nepagrįsti.
    3. Atsakovo reikalavimas pakeisti sutarčių sąlygas nepagrįstas. Dėl kiekvienos sutarties sąlygų šalys tarėsi individualiai, o sutarčių pasirašymas patvirtina, kad sutartos sąlygos joms buvo priimtinos. Atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė sumažinti palūkanas, todėl toks jo reikalavimas apeliaciniame skunde negali būti tenkinamas.
    4. Atsakovo argumentai dėl vekselio negaliojimo nepagrįsti. Atsakovo pozicija dėl vekselio negaliojimo paremta faktinių aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Teismo išvados dėl ieškinio senaties termino eigos yra pagrįstos. Atsakovui sumokėjus dalį skolos, ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas iš naujo.
    5. Atsakovo argumentai dėl 10 000 Lt paskolos dalies grąžinimo nepagrįsti. Teismas teisingai sprendė, kad pakvitavimo turinys patvirtina 10 000 Lt skolos dalies pagal 2004 m. spalio 18 d. paskolos sutartį grąžinimą. Atsakovo reikalavimas sumažinti delspinigius negali būti tenkinamas. Pasirašydamas sutartis atsakovas patvirtino, kad jų sąlygos jam yra priimtinos.
  5. Atsakovas A. Ž. atsiliepime prašo ieškovo V. V. S. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai nurodė, kad paskolos dokumento nebuvimas patvirtina skolos grąžinimą (panaikina prezumpciją apie skolos negrąžinimą). Ieškovo argumentas dėl pakvitavimų nebuvimo atmestinas. Paskolų grąžinimo aplinkybę patvirtina netiesioginiai įrodymai, pavyzdžiui, faktas, kad atsakovas turėjo finansines galimybes grąžinti skolą. Be to, skolos grąžinimą patvirtina ir liudytojų parodymai. Teismas pagrįstai leido šias aplinkybes įrodinėti ir liudytojų paaiškinimais.
    2. Dėl 150 000 Lt paskolos grąžinimo aplinkybių teisme ginčo nebuvo, todėl ieškovas nepagrįstai atitinkamas teismo išvadas kvestionuoja. Ieškovas nepateikė šios paskolos sutarties originalo. Pateikdamas nepagrįstą ieškinį ieškovas siekia neteisėtai pasipelnyti atsakovo sąskaita.
    3. Teismas padarė teisingą išvadą dėl ieškinyje nurodytos įmokų paskirstymo tvarkos netaikymo. Apie tokios tvarkos taikymą atsakovas nebuvo informuotas. Įmokų paskirstymo tvarką ieškovas pakeitė kreipdamasis į teismą. Vekselio, kuris išrašytas delspinigių ir palūkanų grąžinimui užtikrinti, pasirašymas patvirtina, kad sutarčių vykdymo eigoje sumokėtos sumos pirmiausia buvo įskaitomos paskoloms dengti.
  6. 2017 m. spalio 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo V. V. S. papildomas atsiliepimas (papildomi paaiškinimai) į atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą.
  7. 2017 m. spalio 19 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo V. V. S. prašymas dėl dokumentų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, pridėjimo prie bylos.
  8. 2017 m. spalio 20 d. ir 2017 m. lapkričio 6 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo A. Ž. rašytiniai paaiškinimai.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta.

6Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. Atsakovas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skunde atsakovas žodinio proceso būtinumo nemotyvavo. Atsiliepime į ieškovo V. V. S. apeliacinį skundą atsakovas būtinumą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindė poreikiu nustatyti svarbius faktus, pašalinti prieštaravimus.
  2. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
  3. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese. Kolegijos vertinimu, atsakovas nenurodė svarių argumentų, kodėl bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovas tik abstrakčiai nurodo į pirmosios instancijos teismo veiksmus įrodymų vertinimo procese. Pastebėtina, jog aplinkybė, kad byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neatėmė atsakovui galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytiniu būdu, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėdamas bylą, apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teismas juos įvertino, ar ne. Būtina akcentuoti ir tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka, šalims aktyviai realizuojant procesines teises, o šalių argumentai dėl ginčo esmės grindžiami išsamiais procesiniais dokumentais bei rašytiniais įrodymais. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jo nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, atsakovo procesinės teisės nebus suvaržytos, todėl jo prašymas netenkinamas.

7Dėl papildomo atsiliepimo į apeliacinį skundą ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

  1. 2017 m. spalio 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas ieškovo V. V. S. 2017 m. rugsėjo 27 d. parengtas atsiliepimas (papildomi paaiškinimai) į atsakovo A. Ž. apeliacinį skundą. CPK 318 straipsnyje nurodyta, jog šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas procesine pareiga pateikti atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą jau yra pasinaudojęs. Pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 26 d. rezoliucija ieškovo 2017 m. balandžio 24 d. parengtas atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo priimtas. Įvertinusi tai, jog ieškovo 2017 m. rugsėjo 27 d. procesiniame dokumente dėstomi kiti (2017 m. balandžio 24 d. atsiliepime nenurodyti) argumentai, kolegija daro išvadą, kad ieškovas siekia papildyti pirmosios instancijos teisme pateiktą atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovo papildomas atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas ne pirmosios instancijos teismui, be to, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo terminui, konstatavusi akivaizdų 2017 m. balandžio 24 d. atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentų pildymą, teisėjų kolegija 2017 m. spalio 4 d. gautą ieškovo procesinį dokumentą atsisako priimti.
  2. 2017 m. spalio 20 d. ir 2017 m. lapkričio 6 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo A. Ž. rašytiniai paaiškinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui (teismo nutarties 30 punktas). Kolegija, įvertinusi atsakovo 2017 m. spalio 20 d. pateikto procesinio dokumento turinį, konstatuoja, jog juo, pažeidžiant CPK 323 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, iš esmės pildomi anksčiau pateikti atsakovo procesiniai dokumentai (apeliacinis skundas ir atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą). Atsakovo 2017 m. lapkričio 6 d. procesinis dokumentas pateiktas jau po bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo iš esmės, t. y. teismo procesinio sprendimo priėmimo stadijoje. Šioje proceso stadijoje bylos medžiagos pildymas nėra galimas. Be to, susipažinus su procesinio dokumento turiniu, taip pat konstatuotinas akivaizdus proceso įstatyme draudžiamas apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų pildymas. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija atsakovo rašytinius paaiškinimus atsisako priimti.

8Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo dalyko

  1. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2004 m. spalio 12 d. ginčo šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 30 000 Lt (8 688,60 Eur), atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2005 m. balandžio 12 d. ir mokėti 1,8 procento dydžio palūkanas, o pažeidus prievolę, mokėti 0,1 procento delspinigius už kiekvieną termino praleidimo dieną. 2004 m. spalio 15 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 35 000 Lt (10 136,70 Eur), atsakovas įsipareigoja šią sumą grąžinti iki 2005 m. balandžio 15 d. ir mokėti 1,8 procento dydžio palūkanas, o pažeidus prievolę – ir 0,1 procento dydžio delspinigius už kiekvieną termino praleidimo dieną. 2006 m. liepos 27 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 16 000 Lt (4 633,92 Eur), atsakovas įsipareigojo šią sumą grąžinti iki

    92006 m. spalio 27 d. ir mokėti 1,5 procento dydžio palūkanas, o pažeidus prievolę – ir 0,1 procento dydžio delspinigius. 2007 m. kovo 27 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 10 000 Lt (2 896,20 Eur), atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki

    102007 m. rugsėjo 27 d. ir mokėti 1,5 procento dydžio palūkanas, pažeidus prievolę – ir 0,1 procento dydžio delspinigius. 2007 m. balandžio 4 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 20 000 Lt (5 792,40 Eur), atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki

    112007 m. birželio 4 d. ir mokėti 1,5 procento dydžio palūkanas, o pažeidus prievolę – ir 0,1 procento dydžio delspinigius. 2007 m. rugpjūčio 3 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 150 000 Lt (43 443 Eur), atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki

    122009 m. rugpjūčio 3 d., o prievolės pažeidimo atveju mokėti 0,1 procento dydžio delspinigius. 2007 m. rugpjūčio 3 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 100 000 Lt (28 962 Eur), atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2007 m. lapkričio 3 d. ir mokėti 1,5 procento dydžio palūkanas, o pažeidus prievolę – ir 0,1 procento dydžio delspinigius. 2007 m. rugpjūčio 3 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 200 000 Lt (57 924 Eur), atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2007 m. lapkričio 3 d. ir mokėti 2 procentų dydžio palūkanas, o pažeidus prievolę – ir 0,1 procento dydžio delspinigius nuo paskolintos sumos už kiekvieną termino praleidimo dieną. 2007 m. gegužės 17 d. ieškovas paskolino atsakovui 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2007 m. birželio 13 d. ieškovas paskolino atsakovui 5 000 Lt (1 448,10 Eur), 2008 m. birželio 12 d. ieškovas paskolino atsakovui 5 000 Lt (1 448,10 Eur). Atsakovas 2014 m. vasario 25 d. išdavė ieškovui neprotestuotiną paprastąjį vekselį dėl 7 800 Lt (2 259,04 Eur) sumos, kurią įsipareigojo sumokėti iki 2014 m. spalio 1 d. bei mokėti 8 procentų dydžio metines palūkanas.

  2. Išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad atsakovas 2006 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo pavedimu grąžino ieškovui 700 Lt (202,73 Eur), 2007 m. sausio 12 d. mokėjimo pavedimu grąžino ieškovui 10 000 Lt (2 896,20 Eur), 2008 m. liepos 30 d. mokėjimo pavedimu grąžino ieškovui 150 000 Lt (43 443 Eur), 2014 m. liepos 31 d. mokėjimo pavedimu grąžino ieškovui 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2015 m. liepos 1 d. mokėjimo pavedimu grąžino ieškovui 9 971,92 Eur, 2015 m. liepos 1 d. mokėjimo pavedimu grąžino 16 093 Eur.
  3. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Ieškovas tvirtino, kad atsakovas negrąžino dalies paskolintų lėšų, likdamas skolingas ieškinyje nurodytą sumą. Atsakovas patvirtino ilgalaikių paskolos teisinių santykių egzistavimo faktą, tačiau tvirtino visas paskolintas lėšas grąžinęs. Taip pat jis ginčijo dviejų 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarytų paskolos sandorių bei 2014 m. vasario 25 d. vekselio teisėtumą. Nurodė, kad ginčijami paskolos sandoriai buvo sudaryti dėl ieškovo apgaulės, kad sandorių sąlygas lėmė esminė šalių nelygybė, o ginčijamas vekselis išduotas ekonominio ir psichologinio spaudimo įtakoje. Pirmosios instancijos teismui atmetus priešieškinio reikalavimus, o ieškinio reikalavimus patenkinus iš dalies, nesutikdamos su priimtu sprendimu, apeliacinius skundus pateikė abi ginčo šalys. Įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, apibrėžiančius apeliacinio nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje byloje nagrinėtina, ar pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sandorių teisėtumo, paskolos sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybių, dėl likusio įsiskolinimo yra pagrįstos ir teisingos. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo įsiskolinimą, susidariusį pagal šalių sudarytus paskolos sandorius. Atsakovas priešieškinyje prašė pripažinti negaliojančiais dalį šalių sudarytų sandorių, kuriuos ieškovas nurodo kaip ieškinio pagrindą. Ieškovo reikalavimo pagrindą sudarančių sandorių ginčijimo aplinkybė lemia būtinumą, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pirmiausia atlikti priešieškiniu ginčytų sandorių teisėtumo vertinimą, o jau po to vertinti, ar teismo procesinis sprendimas dėl ieškinio dalinio patenkinimo yra pagrįstas ir teisėtas.

13Dėl priešieškinio reikalavimų

  1. Priešieškiniu atsakovas ginčijo 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutartis dėl 100 000 Lt (28 962 Eur) ir 200 000 Lt (57 824 Eur) paskolos. Atsakovas prašė paskolos sutartį dėl 100 000 Lt (28 962 Eur) sumos pripažinti negaliojančia, o paskolos sutartį dėl 200 000 Lt (57 824 Eur) sumos pripažinti iš dalies negaliojančia, konstatuojant, kad sutartis sudaryta dėl 150 000 Lt (43 443 Eur) sumos. Atsakovas tvirtino, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas jam iš viso paskolino ne 450 000 Lt (130 329 Eur), bet 300 000 Lt (86 886 Eur). Taip pat nurodė, kad priešieškiniu ginčijamas vekselis buvo pasirašytas be pagrindo (t. y. nesant skolinio įsipareigojimo), ieškovui naudojant spaudimą. Priešieškinyje atsakovas taip pat pareiškė reikalavimus dėl nurodytų paskolos sutarčių sąlygų pakeitimo, prašydamas pašalinti jose esantį 2 punktą, kuriame numatytos 1,5 ir 2 procentų mėnesinės palūkanos, taip pat pakeisti paskolų grąžinimo datą.
  2. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šalys 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarė tris paskolos sutartis dėl bendros 450 000 Lt (130 329 Eur) paskolos, o atsakovas sutartyse aiškiai patvirtino gavęs paskolos dalyką. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad pasirašydamas paskolos sutartis, jis buvo tokios apsvaigimo ir susijaudinimo būsenos, jog negalėjo suprasti atliekamų veiksmų prasmės. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl ginčijamo vekselio išdavimo ekonominio ar kitokio spaudimo įtakoje. Teismas ginčo vekselio turinyje įžvelgė paskolos teisiniams santykiams būdingus požymius, o nustatęs šių santykių dalyko egzistavimą, padarė išvadą, kad atsakovas nepaneigė skolinės prievolės egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus dėl ginčijamų sutarčių, kaip sudarytų esant esminei šalių nelygybei, sąlygų pakeitimo būtinumo. Teismas nenustatė esminės šalių nelygybės, pažymėdamas, kad atsakovas turėjo visas galimybes derėtis dėl jo interesus atitinkančių sandorių sąlygų.
  3. Atsakovas A. Ž. apeliaciniame skunde nesutikimą su nurodytomis teismo išvadomis grindė pateikdamas savo versiją dėl ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių. Jis tvirtino nebuvus poreikio papildomai 150 000 Lt (43 443 Eur) sumos paskolai, laikėsi nuoseklios (pirmosios instancijos teisme išreikštos) pozicijos dėl ginčijamų sandorių sudarymo ieškovo apgaulės įtakoje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.
  4. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
  5. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš apskųsto sprendimo teksto matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus įrodymus (šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus). Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami priešieškinio reikalavimai, paneigia ištirtų įrodymų visetas. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis bei padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
  6. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Kolegijos vertinimu, atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto pateiktais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
  7. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl tokių teisinių santykių egzistavimui konstatuoti turi būti įrodytas paskolos dalyko perdavimo faktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad paprastai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai, paskolos gavėjui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
  8. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog į ginčijamas paskolos sutartis inkorporuotas aiškus atsakovo patvirtinimas apie paskolos dalyko davimą. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, atitinkamų aplinkybių ar faktų paneigimo procesinė pareiga teko atsakovui. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsakovui neneigiant ginčijamų sutarčių pasirašymo, o paskolos dalyko (jo dalies) negavimo faktą grindžiant vien subjektyviais paaiškinimais, silpną įrodinėjimo galią turinčiais suinteresuotų ginčo baigtimi asmenų liudijimais, aplinkybė dėl paskolos dalyko (jo dalies) neperdavimo pagrįstai pripažinta neįrodyta. Vadovaujantis įrodymų vertinimo procese galiojančia tikėtinumo taisykle, teismo pagrįstai padaryta išvada, kad atsakovas, pasirašęs ginčijamas sutartis bei patvirtinęs paskolos sutarčių dalyko gavimą, iš tiesų 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarė tris atskirus sandorius dėl bendros 450 000 Lt (130 329 Eur) sumos paskolos. Atsakovo subjektyvus įsitikinimas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti tokias šalutines aplinkybes, kaip ieškovo finansinis pajėgumas, atsakovo poreikis gauti tokio dydžio paskolą, ginčijamų sutarčių sudarymo aplinkybių seka, nėra pakankamas paneigti viso sutarties dalyko gavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas neįrodė, kad ieškovas nebuvo finansiškai pajėgus suteikti tokio dydžio paskolą, be to, teismas teisingai akcentavo, jog paskolos tikslas (poreikis) nėra esminė tokio pobūdžio sutarčių sąlyga. Nustatant paskolos dalyko perdavimo faktą, aplinkybė, jog atsakovas esą neturėjo tokio dydžio paskolos poreikio, iš tiesų nėra reikšminga. Tuo pagrindu daroma išvada, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pagrįstos ir teisingos teismo išvados, jog 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudaręs tris paskolos sutartis, atsakovas gavo iš viso 450 000 Lt (130 329 Eur) dydžio paskolą.
  9. Nėra pagrindo abejoti ir pirmosios instancijos teismo atliktu paskolos sutarčių teisėtumo įvertinimu. Kaip minėta, atsakovas tvirtino, kad ginčijamos paskolos sutartys buvo sudarytos dėl ieškovo apgaulės, atsakovui būnant emocinio susijaudinimo ir apsvaigimo nuo alkoholio būsenoje (CK 1.91 straipsnis). Ginčijant sandorius atsakovo nurodytu pagrindu, būtina įvertinti, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti, tuo tikslu turi būti tiriama, ar kita šalis atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių asmuo buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti.
  10. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas 2007 m. rugpjūčio 3 d. pasirašydamas tris paskolos sutartis dėl 450 000 Lt (130 329 Eur), gavo sutartyse nurodytas paskolos sumas. Vadinasi, nėra pagrindo pripažinti, jog paskolų sutartys buvo sudarytos ieškovui elgiantis neteisėtai, kuomet šis esą nutylėjo aplinkybę, kad šalys tą pačią dieną banke jau buvo pasirašiusios sutartį dėl 150 000 Lt paskolos. Vertinant paskolos sandorių teisėtumą atsakovo nurodytu jų negaliojimo pagrindu, būtina pažymėti, kad aplinkybės dėl atsakovo apsvaigimo ir susijaudinimo, kurias jis laiko esminėmis ir pateisinančiomis tokį jo neadekvatų elgesį, buvo įrodinėjamos tik asmeniniu liudijimu, tačiau tokios silpnos galios įrodinėjimo priemonė nėra pakankama patvirtinti atsakovo nurodytų aplinkybių buvimą. Vertinant šią atsakovo keliamą versiją, be kita ko, būtina atsižvelgti ir į atsakovo asmenybę individualizuojančius požymius. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl savo amžiaus, įgūdžių, patirties verslo srityje atsakovas negalėjo pamiršti tą pačią dieną pasirašęs kitą paskolos sutartį (dėl 150 000 Lt), o pasirašydamas pakankamai aiškaus ir glausto turinio ginčijamas sutartis, negalėjo nepastebėti tokių sąlygų, kurios neatitiktų tą pačią dieną sudarytų šalių susitarimų. Todėl atsakovo aiškinimas, kad pasirašydamas sutartis, jis galėjo nepastebėti jose nurodytų skolinamų sumų, nėra įtikinamas. Kita vertus, net ir sutikus su atsakovo pozicija dėl ginčijamų sandorių sudarymo esant neįprastai jo emocinei bei sveikatos būklei, o ieškovui turint nesąžiningų ketinimų, yra akivaizdu, jog atsakovo elgesys pernelyg pasitikint kita sandorio šalimi, pasirašant nežinomo turinio sutartis ar kitus dokumentus, negali būti pripažintas atitinkančiu protingumo, atidumo ir rūpestingumo kriterijus, todėl negali būti pateisinamas. Protingas ir apdairus asmuo, esant tokioms aplinkybėms turėtų susilaikyti nuo sandorių sudarymo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas neįrodė, kad ginčijamos paskolos sutartys buvo sudarytos ieškovo panaudotos apgaulės įtakoje, pasinaudojus susiklosčiusiomis neįprastomis aplinkybėmis, o ginčijamų sandorių turinys esą neatitiko atsakovo valios bei dar iki sutarčių pasirašymo šalių sulygto susitarimo esmės.
  11. Pirmosios instancijos teisme atsakovas 2014 m. vasario 25 d. išduotą vekselį ginčijo tuo pagrindu, jog jis vekselyje nurodytos pinigų sumos (7 800 Lt (2 259,04 Eur) negavo, o vekselį išdavė ir pasirašė dėl ieškovo naudoto ekonominio spaudimo. Atsakovas tvirtino vekselį pasirašęs spaudžiamas ieškovo mokėti palūkanas ir delspinigius pagal kitas šalių sudarytas sutartis. Teismui atmetus atsakovo reikalavimą dėl šio vekselio negaliojimo, atsakovas apeliaciniame skunde pakartojo tuos pačius argumentus ir aplinkybes, dėl kurių teismas pasisakė apskųstame sprendime. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti ginčijamo vekselio išdavimo aplinkybių, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
  12. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo, tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013).
  13. Kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas neneigia ginčijamo vekselio išdavimo fakto, bet tvirtina, kad tas vekselis, kaip vertybinis popierius, į apyvartą pateko nesant pagrindo (atsakovui neturint piniginės prievolės ieškovo atžvilgiu). Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog atsakovas neįrodė, kad vekselį ieškovui išdavė neteisėto ekonominio spaudimo įtakoje. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nustačius faktą, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu netinkamai vykdė kitas pinigines prievoles, nesudaro pagrindo ieškovo įspėjimą atsakovui dėl ketinimo kreiptis į teismą pripažinti spaudimo CK 1.91 straipsnio normų prasme naudojimu. Kita vertus, argumentai dėl vekselio negaliojimo atsakovo nurodytu pagrindu grindžiami tik subjektyviu jo liudijimu.
  14. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ginčo vekselio išdavimo metu atsakovas turėjo prievolę ieškovui: ieškovas 2007 m. birželio 13 d. pervedė atsakovui 3 000 Lt (868,86 Eur), 2008 m. birželio 12 d. pervedė 3 000 Lt (868,86 Eur), 1 000 Lt (289,62 Eur) perdavė atsakovui grynaisiais pinigais ir priskaičiavo 800 Lt (231 70 Eur) palūkanų už esamus atsakovo įsiskolinimus. Tokios prievolės egzistavimo atsakovas neneigė, todėl pripažintina, kad vekselis buvo išduotas pagrįstai, t. y. egzistuojant atsakovo skolinei prievolei. Šios prievolės egzistavimo nepaneigia ir tai, jog ieškovas ginčijamo vekselio nepateikė apmokėti vekselyje nurodytu momentu. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas skolinis dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (CPK 178 straipsnis). Praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad vekselis (neatsižvelgiant į tai, kad ieškovas neteko galimybės išieškoti vekselyje nurodytą sumą ne teismo tvarka) išduotas šalis siejusių paskolinių teisinių santykių pagrindu, nustatė neįvykdytos piniginės prievolės egzistavimo faktą, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia nei ginčijamo vekselio, kaip vertybinio popieriaus, atsiradimo apyvartoje teisėtumo, nei atsakovo neįvykdytos prievolės egzistavimo fakto. Tuo pagrindu kolegija daro išvadą, kad atsakovo reikalavimas dėl ginčijamo vekselio pripažinimo negaliojančiu pirmosios instancijos teisme atmestas pagrįstai.
  15. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo reikalavimų pakeisti 2007 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytas paskolos sutartis (dėl 100 000 Lt ir 200 000 Lt), pašalinant jose esantį 2 punktą, kuriame numatytos 1,5 procentų ir 2 procentų mėnesinės palūkanos, o sutarčių 1 punkte numatytą paskolų grąžinimo terminą nustatant 2009 m. rugpjūčio 3 d. Pirmosios instancijos teisme atsakovas nurodė, jog dėl šių sutarties sąlygų atsakovas buvo ieškovo suklaidintas, nes buvo susijaudinęs, apsvaigęs nuo alkoholio, pasitikėjo ieškovu. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės atkartojo tuos pačius argumentus, abstrakčiai papildęs, kad sutarčių tokiomis sąlygomis nebūtų sudaręs. Kolegija pažymi, kad atsakovo argumentai dėl ginčijamų sandorių sudarymo jo apsvaigimo ir susijaudinimo būsenoje nebuvo įrodyti, todėl nėra pagrindo tokių (neįrodytų) aplinkybių kontekste vertinti ginčijamų (keistinų) sutartinių sąlygų teisėtumo. Šiuo atveju vien retrospektyvus subjektyviais teiginiais grindžiamas tam tikrų sąlygų naudingumo vertinimas nepaneigia tų sąlygų teisėtumo ir nepašalina aplinkybės, jog ginčijamų sutarčių sąlygų turinys atsakovui buvo žinomas bei priimtinas. Teisėjų kolegija nenustatė CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto pagrindo keisti ginčo sutarčių sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išdėstęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje (dėl esminės šalių nelygybės), pagrįstai nustatė, jog atsakovas turėjo realias galimybes derėtis dėl sudaromų sandorių sąlygų, o ieškovui siūlant atsakovo lūkesčių, poreikių ar galimybių neatitinkančias sąlygas, susilaikyti nuo tokių sandorių sudarymo. Kolegija papildomai pažymi, kad abi ginčijamų sandorių šalys buvo lygiavertės, jų veikla turi dominuojančių verslumo požymių, panašių sandorių sudarymas abiem šalims buvo įprastas, dažnai pasikartojantis užsiėmimas. Šias aplinkybes įvertinusi, teisėjų kolegija atmeta subjektyvius skundo argumentus, jog teismas turėjo konstatuoti šalių santykiuose buvus esminę nelygybę – ieškovo dominavimą ar pranašumą. Kita vertus, pastebėtina, jog tokiu priešieškinio reikalavimu atsakovas siekia visiško savo pareigos mokėti palūkanas už suteiktą paskolą panaikinimo, nors atlyginimas už naudojimąsi paskolintomis lėšomis yra įprasta tokios rūšies teisinių santykių sąlyga. Tokio reikalavimo tenkinimas, juolab atsakovui tik bendrais bruožais nurodant ginčijamų sutartinių sąlygų sukeltus padarinius (kuomet ieškovas priskaičiavo palūkanų įsiskolinimą), neatitiktų protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei reikštų nepagrįstą intervenciją į šalių susitarimą.
  16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovo priešieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, paskolos sutarčių sąlygų pakeitimo atmesti pagrįstai. Atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kurių pagrindu atmestas atsakovo priešieškinis, teisingumo.

14Dėl ieškinio reikalavimų

  1. Ieškovas V. V. S. ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo A. Ž. 213 195,56 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad toks įsiskolinimas susidarė atsakovui A. Ž. netinkamai vykdant prievoles pagal šalių sudarytus paskolos sandorius. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – ieškovo naudai priteisė iš atsakovo 12 483,50 Eur skolos, 40 001,72 Eur palūkanų ir 1 058,40 Eur delspinigių. Atsakovas nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi iš esmės grindė argumentais dėl dalies paskolos sandorių ir (ar) jų sąlygų negaliojimo ir (ar) sandorių sąlygų pakeitimo būtinumo. Dėl šių atsakovo argumentų jau pasisakyta ankstesnėje šios apeliacinio teismo nutarties dalyje (dėl priešieškinio reikalavimų). Atsakovo teigimu, taip pat teismas nepagrįstai netenkino jo prašymų dalį ieškinio reikalavimų atmesti dėl ieškinio senaties ir sumažinti ieškovo reikalaujamas palūkanas. Ieškovo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio reikalavimų grindžiamas teismo atlikto įrodymų vertinimo ydingumu. Ieškovo tvirtinimu, teismo sprendimo (ieškinio dalyje) neteisėtumą lėmė klaidingai nustatyta faktinė aplinkybė dėl 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolos grąžinimo fakto (pasak ieškovo, dėl šios klaidos neteisingai buvo vertinama ir atsakovo 150 000 Lt (43 443 Eur) įmokos įskaitymo aplinkybė) ir nepagrįstos išvados dėl šalių santykiuose taikytinos įmokų paskirstymo tvarkos.
  2. Esminės įrodymų vertinimo taisyklės ir jų aiškinimas teismų praktikoje išsamiai išdėstytas nutarties 38 punkte, todėl nekartojamas. Apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų kontekste pakartotinai įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo trūkumų ar klaidų nenustatė.
  3. Kaip nurodyta ieškovo skunde, pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai sprendė, jog 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolą atsakovas grąžino. Ieškovo nuomone, teismas be pagrindo šios paskolos grąžinimo aplinkybėms įrodinėti leido remtis liudytojų parodymais, nors tokiu atveju prioritetą turi rašytinės formos įrodymai. Pasak ieškovo, atsakovas, būdamas atsakingas ir apdairus, negalėjo tokio dydžio paskolos grąžinti be atitinkamo pakvitavimo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo argumentais.
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė tokio pobūdžio ginčuose yra ta, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino. Byloje nustatyta, kad ieškovas (be kitų sutarčių) 2007 m. rugpjūčio 3 d. sutarties pagrindu atsakovui suteikė 200 000 Lt (57 924 Eur) paskolą, o atsakovas įrašu šioje sutartyje patvirtino paskolos dalyką gavęs. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Jeigu skolininkas kreditoriui yra išdavęs prievolės įvykdymui patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o jeigu tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime.
  5. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo argumentus dėl įsiskolinimo pagal nurodytą paskolos sutartį egzistavimo ir atsakovo argumentus dėl paskolos grąžinimo, pagrįstai rėmėsi ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu kasacinio teismo praktikoje, kur akcentuojama, kad skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), todėl kreditorius, norėdamas šią aplinkybę nuginčyti, turi įrodyti, kad yra priešingai. Tuo atveju, kai skolininkas nepateikia skolos dokumento ar pakvitavimo, skolininkui tenka pareiga įrodyti pinigų grąžinimą (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Skolos dokumento nebuvimas pas kreditorių panaikina įstatymo nustatytą prezumpciją apie skolos negrąžinimą, kadangi skolos dokumento grąžinimas siejamas su pačios skolos grąžinimu.
  6. Analizuojamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį, nepateikė skolos dokumento originalo, o atsakovas tvirtino paskolą grąžinęs, nurodydamas konkrečias prievolės įvykdymo aplinkybes. Pagal nurodytą ginčo santykiams taikytiną įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pirmosios instancijos teismas skolos dokumento neturėjimo aplinkybei suteikė paskolos grąžinimą įrodančios (labiau tikėtinos) aplinkybės reikšmę. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad ieškovo nurodytos sutarties originalo dingimo aplinkybės nebuvo pagrįstos objektyviais duomenimis, o jų išdėstymas nelaikytinas įtikinamu. Be to, esant šalių pripažintai aplinkybei, jog šalys taikė tokią praktiką, kuomet, skolą grąžinus, skolos dokumentas buvo sunaikinamas, labiau tikėtina, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. sutartis, grąžinus paskolą, buvo sunaikinta, o ne dingo (ar be pagrindo yra atsakovo žinioje).
  7. Teisėjų kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog anksčiau nustatytų aplinkybių kontekste atsakovo įrodinėtą aplinkybę, pagrindžiančią paskolos grąžinimą, patvirtina ir netiesioginiai įrodymai – tai duomenys apie atsakovo finansinį pajėgumą grąžinti skolą ginčui aktualiu metu, taip pat liudytojų J. Ž., A. Z., A. N. paaiškinimai. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai leido atsakovui paskolos grąžinimo aplinkybę įrodinėti liudytojų parodymais.
  8. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Diskrecija, kaip valstybės institucijai įstatymo suteikta sprendimo laisvė, visais atvejais yra santykinė; tai reiškia, kad teismo diskrecija turi atitikti įstatyme nustatytas aktualių teisinių santykių reguliavimo ribas ir negali jų viršyti. Tokios ribos yra principinė įrodinėjimo taisyklės taikymo sąlyga: turi būti konstatuota, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokia teismo išvada visais atvejais turi būti atitinkamai motyvuota ir pagrįsta konkrečiomis bylos aplinkybėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Kasacinio teismo išaiškinta, jog tais atvejais, kai leistinuose įrodymuose yra patikimų duomenų, patvirtinančių vienos šalies įrodinėjamas, o kitos – ginčijamas aplinkybes, tačiau šie duomenys nepakankamai išsamūs, kad būtų galima daryti išvadas apie ginčo aplinkybes, tokiu atveju nesuteikus galimybės šalims liudytojų parodymais užpildyti leistinų įrodymų spragas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).
  9. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčui išspręsti svarbų paskolos grąžinimo faktą, esminę reikšmę suteikė aplinkybei, jog ieškovas nepateikė ir negalėjo pateikti skolos dokumento, kas leido taikyti įsiskolinimo nebuvimo (skolos grąžinimo) prezumpciją, be to, šalys pripažino praktikoje taikę tokį skolos gražinimo patvirtinimo modelį, kuomet, grąžinus skolą, skolos dokumentas būdavo sunaikinamas. Jau vien dėl šios aplinkybės ieškovo argumentas, jog išvada dėl paskolos grąžinimo esą padaryta remiantis vien žodiniais liudijimais, negali būti pripažintas pagrįstu. Nagrinėjamu atveju liudytojų parodymams buvo suteikta antraeilė – netiesioginių įrodymų reikšmė. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo savo procesinį sprendimą taikyti išimtį dėl draudimo remtis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 6 dalis, CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Kolegija pirmosios instancijos teismo nuostatą, kuomet liudytojų parodymais buvo užpildytos leistinais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių spragos, pripažįsta teisėta ir teisinga. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad liudytojų parodymai neatitinka objektyvumo kriterijaus dėl liudytojų ryšių su atsakovu. Teisėjų kolegija šį argumentą pripažįsta teisiškai nereikšmingu, kadangi liudytojų parodymams buvo suteikta netiesioginių įrodymų galia ir jais remtis nuspręsta tik nustačius, kad liudytojų parodymų turinys iš esmės atitinka kitų įrodymų turinį. Tokios sąlygos atitinka bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
  10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007 m. rugpjūčio 3 d. suteiktą 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą atsakovas grąžino 2008 m. liepos 30 d. mokėjimo pavedimu. Ieškovas su šia teismo išvada nesutinka, iš esmės palaikydamas pirmosios instancijos teisme nurodytus argumentus, jog 2008 m. liepos 30 d. mokėjimo pavedimu padaryta 150 000 Lt įmoka buvo įskaityta tą pačią dieną (2007 m. rugpjūčio 3 d.) suteiktos 200 000 Lt paskolos daliniam grąžinimui. Kadangi teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 200 000 Lt paskola buvo grąžinta dar iki 150 000 Lt įmokos padarymo, nurodyti apeliacinio skundo argumentai neturi pagrindo. Apibendrinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas 2007 m. rugpjūčio 3 d. sutartimis suteiktas 200 000 Lt ir 150 000 Lt paskolas grąžino. Kitoks ieškovo aiškinimas bylos faktinių aplinkybių nepagrindžia jo prielaidų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų įrodymų vertinimo procese, nes atitinkamos teismo išvados išplaukia iš surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visumos.
  11. Byloje esantys įrodymai (mokėjimo pavedimai, šalių, jų atstovų paaiškinimai) sudaro pagrindą išvadai, jog grąžinant paskolas ir paskirstant įmokas šalys ieškovo ieškinyje nurodytos įmokų paskirstymo tvarkos faktiškai netaikė, jog ieškovas iš atsakovo gautas įmokas paskirstė kita tvarka. Ieškovas priimdavo atsakovo įmokas, nurodydamas atsakovui, jog tai yra paskolos grąžinimas, ir įskaitydavo įmokas į pagrindinės skolos grąžinimą, arba atsakovo įmokų gavimo metu jų (įmokų) apskritai nepaskirstė. Ieškovas nepasinaudojo teise atsisakyti priimti įmokas, kai mokėjimo pavedime buvo nurodoma, jog tai yra paskolos grąžinimas, kai atsakovas nemokėjo palūkanų. Ieškovas nesutinka su teismo išvadomis dėl ginčo santykiams taikytinos įmokų paskirstymo tvarkos ir su teismo atliktu įsiskolinimo paskaičiavimu. Ieškovo tvirtinimu, šalys nebuvo susitarusios dėl įmokų pagal sudarytas sutartis paskirstymo tvarkos, todėl turėjo būti taikoma įstatyme nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, kuomet įmokos turėjo būti įskaitytos pirmiausia į ieškovo patirtus nuostolius, priskaičiuotas palūkanas, o tik po to – paskolų sumoms mažinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo identifikuota ginčo santykiams taikytina įmokų paskirstymo tvarka.
  12. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tuo atveju, kai šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti. Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta CK 6.54 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse (CK 6. 54 straipsnio 5 dalis). Kreditorius gali atsisakyti priimti pagrindinei prievolei įvykdyti mokamą sumą, jeigu tuo pat metu nesumokamos einamosios palūkanos, kurių mokėjimo terminas suėjęs (CK 6.54 straipsnio 6 dalis). Įmokų paskirstymą, kai yra kelios skolos, reglamentuoja CK 6.55 straipsnis, pagal kurio 1 dalį skolininkui suteikiama teisė mokėjimo metu pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Ribojama tik skolininko galimybė be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Tuo atveju, kai skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms (CK 6.55 straipsnio 2 dalis).
  13. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ginčo šalys sudarytų sutarčių pagrindu nebuvo susitariusios (raštu) dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Tačiau vien šis faktas nesudaro prielaidų taikyti ieškovo pageidaujamo įmokų paskirstymo teisinio reguliavimo, išdėstyto nutarties 62 punkte. Priešingai, šalių sudarytų sutarčių vykdymo eiga patvirtina, kad jos faktiškai taikė kitokią, nei įstatyme numatyta, įmokų paskirstymo tvarką, kuomet ieškovas priimdavo atsakovo įmokas, nurodydamas atsakovui, jog tai yra paskolos grąžinimas, ir įskaitydavo jas į pagrindinę skolą, arba atsakovo įmokų gavimo metu jų visiškai nepaskirstė. Nors atsakovas mokėjimo dokumentuose aiškiai nurodydavo įmokos paskirtį (pvz., paskolos ar jos dalies grąžinimas), ieškovas nesinaudodavo įstatyme numatyta teise atsisakyti priimti įmokas. Be to, ieškovas neinformuodavo atsakovo, jog jo gautas įmokas, kitaip nei nurodyta mokėjimo dokumentuose, jis įskaito kaip palūkanų arba delspinigių mokėjimą. Svarbu ir tai, jog esant ilgalaikiams paskoliniams teisiniams santykiams, atsakovui, deklaruojančiam tik paskolos sumų grąžinimą, ieškovas nereiškė reikalavimų dėl palūkanų ir delspinigių. Priešingai, buvo sudaromi nauji paskolų sandoriai, kas patvirtina, kad praktikoje susiklosčiusi įmokų paskirstymo tvarka tenkino abiejų šalių interesus. Toks ieškovo elgesys, kai taikyti įstatyme numatytą įmokų paskirstymo tvarką, kuri neatitiko tarp šalių susiklosčiusios praktikos, taigi ir jų susitarimo, buvo pareikalauta tik pareiškus ieškinį, t. y. šalių santykiams nutrūkus ir iškilus ginčui, pagal teismų praktikos nuostatas pagrįstai buvo pripažintas nesąžiningu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010). Šiame kontekste būtina pažymėti, kad ieškovas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliuoja tik į nutarties 62 punkte nurodytą teisinį reguliavimą, kuris, ieškovo nuomone, turėtų būti taikomas nesant šalių susitarimo dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos. Tačiau apeliacinio skundo argumentais nėra paneigtos teismo išvados, jog analizuojamu atveju šalys visgi buvo susitarusios dėl kitokios įmokų paskirstymo tvarkos, ją taikė savo praktikoje ir teisminio nagrinėjimo metu tą iš esmės pripažino.
  14. Tiek atsakovas, tiek ieškovas apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu galutinio įsiskolinimo apskaičiavimu. Atsakovo pozicija šiuo klausimu iš esmės grindžiama priešieškinio reikalavimais, t. y. dėl ginčijamų sandorių (sutarčių ir vekselio) negaliojimo, sutarčių sąlygų pakeitimo (šalinant sąlygas dėl palūkanų) bei reikalavimu sumažinti priteistinų delspinigių ir palūkanų sumas. Dėl dalies atsakovo poziciją sudarančių argumentų jau pasisakyta ankstesnėje nutarties dalyje (dėl priešieškinio reikalavimų). Dėl atsakovo reikalavimo mažinti priteistinas delspinigių ir palūkanų sumas teisėjų kolegija pasisakys vėliau. Ieškovo pozicija apie atsakovo įsiskolinimą neatsiejama su ieškovo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su 200 000 Lt ir 150 000 Lt paskolų grąžinimu bei šalių taikyta įmokų paskirstymo tvarka, nepagrįstumo. Bylos apeliacinio išnagrinėjimo metu nepagrįstais pripažinus ieškovo skundo argumentus dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo išvadų, šio teismo atliktą įsiskolinimo pagal visus šalių sudarytus paskolos sandorius (pagal paskolos sutartis, vekselį ir kitaip perduodant lėšas) apskaičiavimą teisėjų kolegija pripažįsta teisingu. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas esą nepagrįstai nepripažino 10 000 Lt mokėjimo, kaip 2007 m. kovo 27 d. paskolintos sumos (10 000 Lt) grąžinimo. Minėta, kad teismo išvados dėl šalių santykiams taikytinos įmokų paskirstymo tvarkos, yra pagrįstos ir apeliantų nepaneigtos. Be to, nėra pagrindo abejoti teismo išvada dėl atsakovo pateikto 10 000 Lt sumos pakvitavimo reikšmės (to, jog šis mokėjimas susijęs su kita ankstesne skola) (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, šiuo atveju buvo atliktas išsamus įsiskolinimo (nesumokėtų paskolų sumų, palūkanų ir delspinigių) apskaičiavimas, kuris grindžiamas ne tik objektyviais duomenimis apie bylos nagrinėjimo metu egzistuojančius paskolų likučius, bet ir taikant teismo identifikuotą įmokų paskirstymo tvarką, kuria vadovautasi šalių praktikoje, taip pat atsižvelgiant į įstatyme numatytus sutrumpintus ieškinio senaties terminus, taikytinus reikalavimams dėl palūkanų ir delspinigių. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliacinių skundų argumentai nepatvirtina pirmosios instancijos teismo atlikto įsiskolinimo apskaičiavimo klaidų, todėl apeliaciniame procese neatsirado pagrindas pakartotiniam ar naujam įsiskolinimo perskaičiavimui.
  15. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimams dėl įsiskolinimų priteisimo pagal 2004 m. spalio 12 d. ir 2004 m. spalio 15 d. sudarytas paskolų sutartis. Teismas, remdamasis nustatyta ir šalių praktikoje taikyta įmokų paskirstymo tvarka, konstatavo, kad dalį skolos pagal 2004 m. spalio 12 d. ir 2004 m. spalio 15 d. sudarytas paskolos sutartis atsakovas sumokėjo, padarydamas atitinkamas įmokas (2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2007 m. sausio 12 d.), kurios įskaitytos proporcingai abiejų paskolos sutarčių pagrindinėms skoloms dengti. Dėl šios aplinkybės, teismo vertinimu, ieškinio senaties eiga nutrūko, todėl ieškovas ieškinį pareiškė nepraleidęs ieškinio senaties termino. Atsakovas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai dalinį prievolės vykdymą pripažino turinčiu reikšmės skaičiuojant ieškinio senaties terminą. Jis tvirtino, kad daliniai mokėjimai nebuvo susiję su 2004 metais sudarytomis paskolos sutartimis. Teisėjų kolegija šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.
  16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, sprendime aptarė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pagal kurį ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko veiksmai, liudijantys, kad jis pripažįsta prievolę. Tokiu būdu nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti (CK 1.130 straipsnio 2 ir 3 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, dalinis prievolės pagal 2004 metų paskolos sutartis įvykdymas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas prievolės pripažinimu, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo ieškinio senaties termino nutraukimą reguliuojančių teisės normų taikymo neturi pagrindo. Ieškovas tik deklaratyviai nurodo, kad 2006 m. rugpjūčio 19 d. ir 2007 m. sausio 12 d. atlikti mokėjimai nesusiję su 2004 metų paskolos sutartimis. Apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šalių teisiniams santykiams taikytinos įmokų paskirstymo tvarkos. Nėra pagrindo abejoti teismo išvadomis, kad nurodytu metu atliktos įmokos buvo skirtos daliniam įsiskolinimo pagal 2004 metų paskolos sutartis dengimui, kas sudarė įstatyme numatytą pagrindą ieškinio senaties terminą nutraukti ir po to jį skaičiuoti iš naujo.
  17. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti ieškovo naudai priteistinas netesybas. Iš apskųsto teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo naudai iš atsakovo priteisė 1 058,40 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 5 879,29 Eur įsiskolinimo sumos, už 180 dienų terminą, taikant 0,1 proc. delspinigių normą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas iš esmės neįrodinėjo aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą svarstyti netesybų mažinimo galimybę. Šalių sutarta delspinigių norma savaime nesudaro prielaidų kreditoriui nepagrįstai praturtėti ir skolininko interesų nepažeidžia. Atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai (pvz., atsakovo emocinė būsena teismo proceso metu, jo amžius ar socialinė padėtis) nėra reikšmingi sprendžiant dėl priteistų netesybų dydžio.
  18. Atsakovas apeliaciniame skunde pareiškė ir alternatyvų reikalavimą – tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nepriimtų procesinio sprendimo ieškovo ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, prašo sumažinti priteistas palūkanas. Teisėjų kolegija pažymi, jog proceso įstatyme yra įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Atsakovas prašymo sumažinti ieškovo reikalaujamas palūkanas pirmosios instancijos teisme nereiškė. Pirmosios instancijos teisme atsakovas priešieškiniu pareiškė reikalavimą modifikuoti 2007 m. rugpjūčio 3 d. paskolos sutarčių sąlygas (t. y. iš sutarčių pašalinti sąlygas, kuriose įtvirtintas atsakovo įsipareigojimas mokėti palūkanas). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, o apeliacinio teismo teisėjų kolegija tokį procesinį sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu (žr. nutarties dalį dėl priešieškinio reikalavimų). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo reikalavimą dėl sutarčių sąlygų modifikavimo, vertino atsakovo argumentus dėl palūkanų dydžio (palūkanų normos). Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės nenurodė argumentų, kurie sudarytų pagrindą sumažinti ieškovui priteistas palūkanas, kaip šalių sutartą atlyginimą už naudojimąsi ieškovo lėšomis. Kolegija pažymi, jog iš apskųsto teismo sprendimo rezoliucinės dalies formulavimo gali atrodyti, kad 40 001,72 Eur pelno palūkanos, lyginant jų sumą su priteista skolų suma (12 483,50 Eur), yra neprotingai didelės. Tačiau nagrinėjamu atveju nurodyta palūkanų suma priteista pagal keliolika paskolos sandorių, sudarytų kelerių metų laikotarpiu (atsakovo mokėjimai buvo įskaityti tik paskoloms, neįskaitant palūkanų, dengti), o palūkanos apskaičiuotos už pakankamai ilgą laikotarpį (iki 36 mėnesių). Esant nurodytoms aplinkybėms, tokia priteistų skolos ir pelno palūkanų sumų proporcija nepagrindžia atsakovo argumentų dėl nepagrįstai didelės palūkanų sumos.
  19. Kiti šalių apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
  20. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, todėl skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai netenkinami, šalių apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
  2. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi atidėjo ieškovui V. V. S. 1 550 Eur žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo spendimo (nutarties) priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą šis mokestis valstybės naudai priteistinas iš ieškovo (CPK 84 straipsnis).
  3. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi atidėjo atsakovui A. Ž. 920 Eur žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo spendimo (nutarties) priėmimo. Atmetus apeliacinį skundą šis mokestis valstybės naudai priteistinas iš atsakovo (CPK 84 straipsnis).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

17Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovo V. V. S. (a. k. ( - ) 1 550 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

19Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo A. Ž. (a. k. ( - ) 920 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Ryšiai