Byla e2A-589-440/2018
Dėl skolos priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. L. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-782-636/2018 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui D. L., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Linord“ dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. I. R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. L., prašė priteisti iš atsakovo 6000 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir atsakovo buvo susiklostę darbiniai santykiai – ieškovas dirbo atsakovo vadovaujamoje įmonėje uždarojoje akcinėje bendrovėje ( toliau – UAB) „Linord“, kuri darbus vykdydavo Norvegijoje. Įmonė neturėjo lėšų sumokėti už ieškovo atliktą darbą, todėl 2016 m. liepos 5 d. atsakovas D. L. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį pagal kurį besąlygiškai įsipareigojo iki 2016 m. rugsėjo 30 d. sumokėti ieškovui 9000 Eur. Ieškovas pažymėjo, kad įmonėje dirbo iki 2017 m. sausio mėnesio pradžios. Atleisdamas jį iš darbo, atsakovas 2017 m. sausio mėnesio pradžioje ieškovui sumokėjo 3000 Eur skolą, pažadėjo likusius pinigus sumokėti artimiausiu laiku, tačiau savo pažado neįvykdė.
  1. Ieškovas nurodė, jog dėl vykdomojo rašto laiku į notarą nesikreipė, nes atsakovas žadėjo pinigus sumokėti, tačiau vėliau kategoriškai tai daryti atsisakė. Pažymėjo, jog nepateikus vekselio apmokėti ir nesikreipus į notarą dėl vykdomojo rašto išdavimo, atsakovo išduotas vekselis tapo paprastu skolos raštu, kuriuo (kaip rašytiniu įrodymu) patvirtinama atsakovo pareiga atsiskaityti su ieškovu.
  1. A. D. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas, laiku nesikreipęs į notarą dėl vykdomojo rašto išdavimo, siekia įrodyti skolos pagal paskolinius teisinius santykius tarp šalių egzistavimą. Atsakovas pabrėžė, kad iš ieškovo niekada nesiskolino ir jokių pinigų iš ieškovo asmeniškai nėra gavęs. Pažymėjo, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog vekselyje nurodyta konkreti pinigų suma atsakovui buvo paskolinta, kad skolininkas paskolos sumos negrąžino, kad kreipėsi į skolininką su raginimu įvykdyti prievolę. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. liepos 5 d. vekselis nėra paskolos sutartis ir jame nėra jokio įrašo apie pinigų perdavimą, todėl minėtas vekselis pats savaime nepatvirtina fakto apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą atsakovui, taigi ieškovui tenka pareiga įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą atsakovui, jeigu jis kelia reikalavimą dėl skolos.
  1. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Linord“, atsiliepdama į ieškinį, prašė jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su atleistu iš darbo buvusiu darbuotoju (ieškovu) atsiskaitė tinkamai Lietuvos Respublikos darbo kodekse nustatytais terminais ir tvarka. Pažymėjo, kad jokių pretenzijų dėl netinkamo ar nevisiško atsiskaitymo iš buvusio darbuotojo R. G. nėra gavusi ir visus įsipareigojimus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, yra įvykdžiusi tinkamai.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo D. L. ieškovui R. G. 6000 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2017 m. sausio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1686,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  1. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas turi galiojančią reikalavimo teisę, kol atsakovas neįrodė vekselio negaliojimo, o ieškovas neturi pareigos įrodinėti paskolos buvimo fakto, pinigų turėjimo, jų perdavimo fakto ir pan. Teismas sprendė, kad vekselis buvo pasirašytas kaip būsimos prievolės užtikrinimo priemonė. Teismas vertino, jog atsakovas, pasirašydamas vekselį, sutiko, kad ieškovui yra neapmokėta 9000 Eur suma; jog atsakovas, kaip įmonės vadovas (juridinio asmens dalyvis), galėjo užtikrinti juridinio asmens turimos prievolės įvykdymą pasirašydamas skolos dokumentą – vekselį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas vekselio neginčijo, tačiau byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos apmokėti dalį vekselyje nurodytos sumos, t. y. 6000 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, sumokėdamas dalį skolos -3000 Eur pagal vekselį, kurio bendra suma buvo 9000 Eur, patvirtino visos vekseliu įsipareigotos skolos sumokėjimo pagrįstumą ir byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas ar trečiasis asmuo būtų ieškovui apmokėję jo reikalaujamą skolą. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, iš kurių būtų nustatyta, kad vekselis buvo visiškai apmokėtas, todėl sprendė, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 6000 Eur skolą yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

9

  1. Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) D. L. prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti ir byloje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog negali nustatyti, koks konkrečiai trečiojo asmens UAB „Linord“ įsiskolinimas ieškovui ir už kokį laikotarpį galėjo susidaryti, jog negali nustatyti, ar yra skola, tačiau neatsižvelgęs į šias išvadas, vis tiek tenkino ieškovo ieškinį. Teismas nurodęs, kad vekselis atliko prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją, privalėjo nustatyti, ar egzistavo ieškovo reikalavimas dėl darbo užmokesčio ir kokia apimtimi jis nebuvo įvykdytas, nes ieškovo reikalavimo patenkinimas atsakovo atžvilgiu yra galimas tik ta apimtimi, kokia buvo nesumokėtas darbo užmokestis. Teismas neįvertino, kad į bylą buvo pateikti įrodymai, jog UAB „Linord“ su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną yra visiškai atsiskaičiusi. Dėl šių priežasčių atsakovui, kaip asmeniui užtikrinusiam skolininko, t. y. UAB „Linord“ prievolių ieškovui įvykdymą, negali kilti pareiga dar kartą įvykdyti prievolę. Ieškovas privalėjo pateikti duomenis, kokia apimtimi, už kokį laikotarpį, koks įsiskolinimas ieškovui susidarė dėl UAB „Linord“ neveikimo ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, todėl akivaizdu, kad ieškovo reikalavimas nėra įrodytas, todėl toks ieškinys, kurio negalima įrodyti, turėjo būti atmestas.
    1. Teismas nepateikė argumentų, kodėl ieškovo teiginiams suteikė didesnę įrodomąją galią, nors jie nėra pagrįsti jokiais leistinais įrodymais, o atsakovo bei trečiojo asmens pateikti paaiškinimai, kurie yra paremti rašytiniais įrodymais, buvo neįvertinti ir atmesti. Pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose, netinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, neatskleidė bylos esmės.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas R. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

109.1. Ieškovas šioje byloje neabejotinai turėjo galiojančią reikalavimo teisę, atsakovas neįrodė, kad vekselis, kuriuo ieškovas grindė savo reikalavimą, yra negaliojantis arba atsakovo apmokėtas. Atsakovas nepaneigė fakto, kad, įgydamas vekselį, ieškovas buvo sąžiningas, o atsakovas, išduodamas vekselį, veikė savo valia ir niekieno neverčiamas. Teismas teisingai kvalifikavo kilusį ginčą ir teisingai aiškino bei taikė normas, reglamentuojančias vekselio, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, aiškinimą ir taikymą; nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šios kategorijos bylose suformuotos praktikos.

119.2. Teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino abiejų šalių pateiktus rašytinius įrodymus, teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, taip pat pagrįstai išdėstė savo argumentus ir, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, atmetė atsakovo teiginius, o ieškovo aiškinimą apie paskolinių santykių tarp jo ir atsakovo atsiradimą bei skolos negrąžinimą pripažino nepagrįstu.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo pagal vekselį teisėtumo ir pagrįstumo.
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  1. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

15Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. liepos 5 d. atsakovas D. L. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį besąlygiškai įsipareigojo iki 2016 m. rugsėjo 30 d. sumokėti ieškovui R. G. 9000 Eur. Vekselis, pasirašytas D. L., 2016 m. liepos 5 d. patvirtintas Skuodo rajono notarų biuro notarės V. Ž..
  1. I. R. G. nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. sausio 9 d. dirbo įmonėje UAB „Linord“, kurios direktoriumi yra atsakovas D. L.. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog trečiasis asmuo UAB „Linord“ nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2017 m. sausio mėnesio ieškovui sumokėjo darbo užmokesčio iš viso 9944,54 Eur. Iš UAB „Linord“ pateiktos darbo užmokesčio pažymos nustatyta, jog ieškovui buvo mokamas priskaičiuotas darbo užmokestis už faktiškai dirbtą darbo laiką (pagal 2015 m. gruodžio 2 d. darbo sutartį Nr. 46 ieškovui R. G. mokamas atlyginimas sudarė 500 Eur): rugpjūčio mėnesį (22 darbo dienos) priskaičiuota darbo užmokesčio 532 Eur; rugsėjo mėnesį (22 darbo dienos) – 532 Eur; spalio mėnesį (21 darbo diena) – 532 Eur; lapkričio mėnesį (21 darbo diena) – 532 Eur; gruodžio mėnesį (7 darbo dienos) – 178,40 Eur; 2017 m. sausio mėnesį – 513,40 Eur; kitą ieškovui kas mėnesį mokamos sumos dalį sudarė dienpinigiai. Į bylą pateikti trečiojo asmens UAB „Linord“ įrodymai patvirtina, kad nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2017 m. sausio mėnesio ieškovui buvo mokamas priskaičiuotas darbo užmokestis, kurį sudarė užmokestis už faktiškai dirbtą darbo laiką ir dienpinigiai.
  1. Ieškovo teigimu, atleisdamas ieškovą iš darbo, UAB „Linord“ direktorius D. L. sumokėjo jam 3000 Eur skolos pagal paprastą neprotestuotiną vekselį, pažadėjo likusius pinigus sumokėti artimiausiu laiku, kas taip ir nebuvo padaryta. Vekselis, suėjus jo apmokėjimo terminui, visa apimtimi nebuvo apmokėtas, taip pat nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo.

16Dėl ginčo esmės

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Piniginis vertybinis popierius suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą (čekis, vekselis, obligacija) (CK 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vekselis – vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali būti įsakomasis arba paprastasis. Paprastasis vekselis – vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą (ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalis). Vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis) (CK 1.105 straipsnio 2 dalis). Paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 4 dalis).
  1. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, jog 2016 m. liepos 5 d. atsakovas D. L. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog paprastajame vekselyje turi būti: 1) žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas; 2) besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą; 3) mokėjimo terminas; 4) mokėjimo vieta; 5) pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba kurio įsakymu turi būti sumokėta; 6) išrašymo vieta ir data; 7) išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas; 8) tais atvejais, kai paprastąjį vekselį išrašantis ūkio subjektas netvarko apskaitos pagal supaprastintos apskaitos taisykles, – tai patvirtinanti informacija. Paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles (ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalis).
  1. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas bei 2016 m. liepos 5 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, konstatuoja, jog išduotas vekselis atitinka visus ĮPVĮ išvardytus rekvizitus. Bylos duomenys patvirtina, kad vekselio turinio tikrumas nenuginčytas. Ieškovas nurodė, kad vekselį atsakovas pasirašė kaip prievolės užtikrinimo priemonę – kadangi UAB „Linord“, kurios direktorius yra atsakovas D. L., neturėjo lėšų sumokėti ieškovui R. G. atlyginimą už atliktą darbą, atsakovas 2016 m. liepos 5 d. savo vardu išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį. Atsakovas pripažino, kad vekselis buvo pasirašytas kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė – kad ieškovas toliau tęstų darbą UAB „Linord“ ir vyktų į Norvegiją dirbti, nes laiku nesuformavus darbuotojų komandos, būtų strigę darbai, įmonei grėsusios didelės baudos už laiku neįvykdytus įsipareigojimus.
  1. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013).
  1. Paprastajam vekseliui taikomos šios ĮPVĮ nuostatos dėl apmokėjimo ir reikalavimų neapmokėjus vekselio: vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas (ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalis); apmokėjęs vekselį, mokėtojas gali reikalauti, kad jam būtų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis (ĮPVĮ 41 straipsnio 1 dalis); vekselio turėtojas negali atsisakyti priimti vekselio sumos dalies įmokos (ĮPVĮ 41 straipsnio 2 dalis); sumokėjęs sumos dalį, vekselio mokėtojas gali reikalauti, kad tai būtų pažymėta vekselyje ir jam būtų išduotas pakvitavimas (ĮPVĮ 41 straipsnio 3 dalis); vekselio neakceptavimas arba neapmokėjimas turi būti patvirtintas oficialiu aktu (protestas dėl atsisakymo akceptuoti arba apmokėti). Vekselius protestuoja notarai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (ĮPVĮ 46 straipsnio 1 dalis); vekselio turėtojas privalo pranešti indosantui, iš kurio jis gavo vekselį, ir vekselio davėjui apie tai, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, per keturias darbo dienas po protesto, o kai vekselyje įrašyta sąlyga „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“, – per tiek pat laiko po vekselio pateikimo akceptuoti arba apmokėti (ĮPVĮ 47 straipsnio 1 dalis). ĮPVĮ 47 straipsnyje nurodytu laiku nepranešęs asmuo savo teisių nepraranda. Jis atsako už žalą, padarytą dėl savo kaltės, tačiau žalos atlyginamoji suma negali viršyti vekselio sumos (47 straipsnio 6 dalis).
  1. Įvertinus minėtas įstatymo nuostatas, susijusias su paprastojo vekselio apmokėjimu ir reikalavimais neapmokėjus vekselio, spręstina, jog vekselio turėtojui ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikusiam apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio reikalavimo teisė vekselio davėjui išlieka (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis). Tokias išvadas patvirtina ir kasacinio teismo priimtos nutartys ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011; 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016). Kasacinis teismas patvirtino, kad abstrakti prievolė pagal vekselį nenustoja galioti tuo atveju, kai sueina jo pateikimo notarui vykdyti terminas. Aplinkybė, kad vekselio gavėjas neįgyvendino vekselio ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal įstatymus nėra pagrindas pasibaigti jame nurodytai vekselio davėjo pareigai sumokėti pinigus. Tokiu atveju vekselio gavėjas gali tikėtis, kad vekselio davėjo įsipareigojimas nors ir nebus įvykdytas supaprastinta tvarka, nurodyta ĮPVĮ, tačiau galės būti įvykdytas savanoriška vekselio davėjo valia arba priverstine tvarka, kreipiantis į teismą dėl skolos išieškojimo pagal vekselį kaip atsiskaitymo dokumentą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-687/2018). Atsižvelgdamas į nurodytą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šios bylos atveju ta aplinkybė, kad vekselio gavėjas ieškovas R. G. nepasinaudojo vekseliu, kaip vertybiniu popieriumi, suteikiančiu teisę supaprastinta tvarka gauti prievolės įvykdymą be teismo (išduodant vykdomąjį įrašą pagal ĮPVĮ), nepanaikina vekselio turėtojo (ieškovo) reikalavimo teisės vekselio davėjui atsakovui (apeliantui) D. L..
  1. Įstatyme nustatytas reikalavimas, kad paprastajame vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą, reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, t. y. nesusijusi teisiniu ryšiu su jos atsiradimo pagrindu. Dėl to abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013). Kasacinio teismo išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014). Vekselio abstraktumas pasireiškia vekselio gavėjui pareiškus reikalavimą jį apmokėti – šis reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo.
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat pažymėta, jog vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015). Tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys egzistuoja, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu ir šis ryšys gali būti reikšmingas tiesioginiams vekselių teisinių santykių subjektams. Kartu akcentuotina, jog kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010).
  1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013). Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-916/2018).
  1. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovui R. G. (vekselio gavėjui) pareiškus ieškinį dėl skolos pagal vekselį priteisimo, atsakovui (apeliantui) (vekselio davėjui) D. L. kyla pareiga pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, ieškovas (vekselio turėtojas) R. G. neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje būtent atsakovas (apeliantas) D. L. turi pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  1. I. R. G. nurodė, kad reikalavimas priteisti iš atsakovo (apelianto) D. L. 6000 Eur skolą kilo iš darbo teisinių santykių. Ieškovas dirbo UAB „Linord“, kurio vadovas yra atsakovas (apeliantas) D. L.. Vekselis buvo išduotas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, atsiradusi iš darbo teisinių santykių; UAB „Linord“ neturint galimybės ieškovui sumokėti sutartą darbo užmokesčio dydį, apeliantas D. L. savo vardu išdavė ieškovui 9000 Eur vekselį ir pats įsipareigojo sumokėti jame nurodytą sumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog 2016 m. liepos 5 d. paprastasis vekselis surašytas aiškiai ir nedviprasmiškai, jis patvirtintas notarės, ginčo, kad atsakovas išdavė vekselį, nėra; konstatavo, jog esant nustatytoms aplinkybėms, vekselio davėjas turi prisiimti vekselio išdavimo teisines pasekmes. Iš jau minėtų civilinės bylos duomenų (ieškovo R. G. darbo užmokesčio pažymos) matyti, jog nuo 2016 m. rugpjūčio iki 2017 m. sausio mėnesio ieškovui buvo mokamas priskaičiuotas darbo užmokestis, kurį sudarė užmokestis už faktiškai dirbtą darbo laiką ir dienpinigiai. Teismui pateikti įrodymai yra susiję tik su ieškovui apskaičiuotu darbo užmokesčiu bei jo apmokėjimu ieškovo darbo laikotarpiu įmonėje UAB „Linord“ (po vekselio išrašymo ieškovui mokamas darbo užmokestis nebuvo didesnis, nei jis buvo mokamas iki vekselio pasirašymo), tačiau nėra pateikta jokių įrodymų ar patikimų dokumentų, iš kurių būtų matyti, kad 2016 m. liepos 5 d. vekselyje nurodyta 9000 Eur suma ieškovui būtų sumokėta, t. y. kad su ieškovu buvo atsiskaityta ir pagal 2016 m. liepos 5 d. vekselį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas ( atsakovas) D. L. ar trečiasis asmuo UAB „Linord“ būtų ieškovui apmokėję jo reikalaujamą skolą 6000 Eur. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog teismas neturi pagrindo netikėti ieškovo teigimu, jog jam buvo sumokėta tik dalis – 3000 Eur – sumos iš vekselyje nurodytos 9000 Eur, o likusi skola taip ir nebuvo apmokėta.
  1. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad apeliantas D. L. nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal vekselį ir patvirtinančių, kad pagrindo išduoti vekselį nebuvo. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (apeliantas) vekselio sudarymo ir prievolės pagal jį atsiradimo neginčijo, vadinasi aplinkybė, jog buvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindas, laikytina įrodyta. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo (apelianto) pareigos apmokėti ieškovui dalį vekselyje nurodytos sumos 6000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nei apeliantas (atsakovas) D. L., nei trečiasis asmuo UAB „Linord“ nepateikė pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių atsakovo (apelianto) D. L. prievolę pagal vekselį bei nepateikė atitinkamų įrodymų, patvirtinančių, jog 6000 Eur įsiskolinimas pagal išduotą vekselį buvo sumokėtas ir su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta.
  1. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos A. T. praktikoje (Lietuvos A. T. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad ieškovo reikalavimas nėra įrodytas, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, kad ieškinys atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus turėjo būti atmestas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

17Dėl bylos procesinės baigties

  1. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog atsakovo (apelianto) D. L. apeliacinis skundas atmestinas, spręstinas klausimas dėl ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovas prašė teismo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui pateikta 2018 m. birželio 8 d. sąskaita už teisines paslaugas Serija AVJ Nr. 859 bei 2018 m. birželio 14 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantis 500 Eur dydžio sumos sumokėjimą advokatui. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  1. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į minėtas įstatymo nuostatas, pateikto procesinio dokumento turinį, apimtis, keliamus klausimus, minėtas rekomendacijas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, neviršija rekomendacijose nustatytą galimą šių išlaidų dydį, todėl ieškovo R. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo (apelianto) D. L. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

20Atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

21Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22Priteisti iš atsakovo D. L., a. k. ( - ) 500 Eur ( penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovui R. G., a. k. ( - )

23Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai