Byla eA-2194-1062/2019
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ramutės Ruškytės (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. A. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

51.

6Pareiškėja K. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 7S-7-(14.7.3); 2) įpareigoti NŽT priimti naują sprendimą: atkurti E. A. nuosavybės teisę į visą tenkančią grąžinamos žemės dalį 2,76 ha, suformuojant lygiaverčius žemės sklypus.

72.

8Pareiškėja nurodė, kad jos prosenelis J. B. iš savo tėvo buvo paveldėjęs 16,52 ha žemės. Archyvų duomenimis, šią žemę valdė iki 1948 metų, iki įstojimo į kolūkį, kuriame jam buvo išskirtas 60 a plotas prie namų, adresu: ( - ). Pareiškėjos močiutė (J. B. duktė) E. A. 1991 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą susigrąžinti 16,52 ha žemę natūra. Močiutė E. A. mirė ( - ), į notarą dėl jos palikimo niekas nesikreipė. Pareiškėjos tėvas R. A. (E. A. sūnus) praleido įstatymų nustatytą šešių mėnesių terminą palikimui priimti, todėl, remiantis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civiliniu kodeksu, ši teisė perėjo pareiškėjai. Pareiškėja, kaip antros eilės paveldėtoja, 2017 kovo 16 d. kreipėsi su pareiškimu į Kauno apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2YT-11763-454/2017) dėl palikimo priėmimo termino atnaujinimo, galutinis sprendimas byloje dar nėra priimtas.

93.

10Pareiškėja 2017 m. lapkričio 20 d. gavo NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 7S-7-(14.7.3), kuris, pareiškėjos nuomone, neatitinka juridinių faktų, nes prieštarauja Kauno apskrities viršininko 2001 m. lapkričio 20 d. įsakymui, kuriuo E. A. prašymas tenkintas ir jai nurodyta grąžinti žemę suformuojant lygiavertį sklypą.

114.

12Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

135.

14Atsakovas nurodė, kad E. A. įstatymų nustatyta tvarka padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. nuosavybės teise valdytą žemę. Atsižvelgiant į tai, kad J. B. buvusi žemėvalda pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui arba užimta namų valdų sklypais, E. A. sūnus R. A., atstovaujamas K. S., kreipėsi į teismą dėl E. A. pažeistų teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teisme buvo nagrinėjamas ginčas tarp asmens, pretenduojančio į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant natūra ir asmenų, gavusių, naudojusių ir privatizavusių jiems skirtą asmeninio ūkio žemę. Byloje buvo nagrinėjamas reikalavimas, susijęs su juridinio fakto nustatymu, t. y. kad Z. A. po savo žmonos E. A. mirties palikimą priėmė per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą, faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Kauno apygardos teismas įsiteisėjusiu 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014 tenkino R. A. ieškinį iš dalies ir nustatė prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Po Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo įsiteisėjimo, NŽT skundžiamu 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 7S-7-(14.7.3), atkūrė E. A. nuosavybės teises į jai tenkančią 2,76 ha J. B. žemės dalį.

156.

16Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį, jei piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji yra E. A. įpėdinė ir turi teisę reikšti reikalavimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į J. B. žemę. Po Z. A. mirties pagal testamentą visą Z. A. turtą paveldėjo R. A.. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, pareiškėja, Atkūrimo įstatymo nuostatų prasme, negali būti priskiriama subjektui, turinčiam teisę reikšti pastabas dėl ginčo žemės sklypo formavimo.

177.

18Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

198.

20Nurodė, kad po savo tėvo Z. A. mirties pagal testamentą paveldėjo visą jo turtą, todėl yra vienintelis testamentinis įpėdinis, turintis teisę į ginčo turtą bei teisę ginčyti skundžiamą sprendimą. Pažymėjo, kad paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą buvo išduotas 2002 m. liepos 25 d. Ši faktinė aplinkybė pagrindžia teisę į E. A. palikimą. Tuo tarpu pareiškėja jokiais įrodymais neįrodė savo teisių į E. A. palikimą.

21II.

229.

23Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

2410.

25Teismas nustatė, kad pareiškėja pagrįsdama savo subjektinę teisę kreiptis į teismą nurodė, jog į teismą kreipėsi kaip antros eilės paveldėtoja į E. A. (pretendentė atkurti nuosavybės teises į J. B. – savo tėvo, valdytą žemę; pareiškėjos močiutė), mirusios ( - ), palikimą. Teisė į E. A. turtą pareiškėjai, kaip antros eilės paveldėtojai, perėjo dėl to, kad dėl E. A. palikimo niekas į notarą per įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą nesikreipė. Pareiškėjos teigimu, jos tėvas R. A. praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis palikimui priimti, todėl ši teisė perėjo pareiškėjai. Tuo pagrindu pareiškėja su 2017 m. kovo 16 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl palikimo termino pratęsimo, kad galėtų priimti palikimą niekam to nepadarius. Pareiškėjos ieškinys Kauno apylinkės teisme neišnagrinėtas (civilinė byla Nr. e2YT-1080-454/2018).

2611.

27Teismas nurodė, kad iš byloje pateikto įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 2-25-260/2014 nustatyta, jog šiuo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad E. A. palikimą pagal įstatymą priėmė jos vyras Z. A. (trečiojo suinteresuoto asmens R. A. tėvas, pareiškėjos senelis). Sprendime taip nurodytos faktinės aplinkybės, kad Z. A. 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentu savo mirties atveju visą turtą paliko savo sūnui R. A. (pareiškėjos tėvui). R. A. po Z. A. mirties (( - )) pagal testamentą paveldėjo visą Z. A. turtą. Tuo pagrindu R. A. 2002 m. liepos 25 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą.

2812.

29Teismas nustatė, kad pareiškėja į administracinį teismą kreipėsi kaip antros eilės paveldėtoja į E. A. palikimą, nes, jos teigimu, į notarą dėl E. A. turto niekas nesikreipė, o pareiškėjos tėvas praleido įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą kreiptis dėl palikimo priėmimo. Pareiškėjos teisės kreiptis į administracinį teismą aspektu nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014 pripažintas juridinis faktas (E. A. palikimą pagal įstatymą priėmė jos vyras Z. A.) bei 2002 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą išdavimas R. A.. Proceso šalims (tos pačios ginčo proceso šalys kaip ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014) šių nustatytų aplinkybių neįrodžius priešingai, šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės vertintinos kaip nustatytos kitoje civilinėje byloje ir iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjos 2017 m. kovo 29 d. ieškininis pareiškimas, kuriuo pareiškėja Kauno apylinkės teismo (civilinė byla Nr. eI-1310-848/2018) prašo pripažinti negaliojančiais 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentą bei 2002 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, tuo pagrindu, kad jie buvo sudaryti dėl apgaulės (R. A. ir notarės R. B. neteisėtų veiksmų) tik patvirtina, kad pareiškėjai apie šių juridinę reikšmę turinčių dokumentų priėmimą buvo žinoma. Kauno apylinkės teismo civilinė byla Nr. eI-1310-848/2018 nėra išnagrinėta.

3013.

31Teismas nurodė, kad NŽT, atsižvelgdamas į įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendime Nr. 2-25-260/2014, kuriame, be kita ko, ginčas buvo nagrinėjamas ir nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo iš esmės aspektu, nustatytas faktines aplinkybes (juridinis faktas, paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą R. A. išdavimas), skundžiamu 2017 m. sausio 4 d. sprendimu Nr. 7S-7-(14.7.3) atkūrė E. A. nuosavybės teises į jai tenkančią nuosavybės dalį, esančią ( - ).

3214.

33Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos, kaip įpėdinės į E. A. palikimą, teisinį statusą. Taip pat jokiais svariais įrodymais nepaneigtas 1996 m. rugpjūčio 6 d. Z. A. parengto testamento ir 2002 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą, išduoto R. A., egzistavimas ar teisėtumas. Pareiškėja į teismą kreipėsi kaip antros eilės paveldėtoja, nes, kaip ji nurodo, jos tėvas per šešių mėnesių terminą į notarą dėl mamos E. A. palikimo nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, jog pareiškėja neturi materialiosios reikalavimo teisės ginčyti NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 7S-7-(14.7.3), nes ji negali būti ir nėra įpėdinė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme. Tokią išvadą teismas priėjo atsižvelgdamas į tai, kad, kaip buvo nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 2-25-260/2014, E. A. palikimą po jos mirties per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą priėmė jos vyras Z. A., faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Po Z. A. mirties, visą jo turtą pagal testamentą pradėjo valdyti pareiškėjos tėvas R. A.. Būtent šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjos teisę į jos, kaip įpėdinės, statusą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme.

3415.

35Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėja, esamoje faktinėje situacijoje, negali būti pripažinta mirusio pretendento įpėdine, skundžiamas sprendimas negali pažeisti jos subjektinių teisių. Skundžiamo sprendimo teisėtumą šiuo atveju galėtų ginčyti E. A. turtą pagal testamentą paveldėjęs pareiškėjos tėvas R. A., tačiau jis šio sprendimo neskundžia.

3616.

37Teismas taip pat nurodė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėja ginčą kelią siekdama savo privataus intereso patenkinimo (priimti močiutės E. A. palikimą), todėl pareiškėjos teismo posėdžio metu išdėstyta argumentacija dėl jos suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje ginti viešąjį interesą, nepagrindžia pareiškėjos subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl jos teisėtų interesų pažeidimo, kurie turi būti apginti pareiškėjos nurodomu būdu. Suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi materialiąją teisę į skundą (pareiškimą). Pareiškėja į teismą dėl NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3) teisėtumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus kreipėsi neturėdama materialiosios teisės į skundą (skundo teismui pateikimo momentu pareiškėja nelaikytina mirusios pretendentės įpėdine Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme; Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme įpėdiniu pareiškėjos skundo teismui pateikimo momentu laikytinas pareiškėjos tėvas R. A.), todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas.

3817.

39Teismas nurodė, kad klausimas dėl pareiškėjos teisinės padėties (mirusios pretendentės įpėdinio aspektu) pasikeitimo galėtų būti sprendžiamas tik paneigus R. A. subjektinės teisės į E. A. nuosavybės teises, kurios (subjektinės teisės) pagrindas Z. A. 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentas bei 2002 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, teisėtumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neturi subjektinės teisės ginčyti NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3) teisėtumą bei prašyti įpareigoti NŽT priimti naują sprendimą atkurti E. A. nuosavybės teisę į visą tenkančią grąžinamos žemės dalį 2,76 ha, suformuojant E. A. lygiaverčius žemės sklypus.

40III.

4118.

42Pareiškėja K. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. panaikinti ir jos skundą tenkinti.

4319.

44Pareiškėja nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, moralizavo ir neetiškai replikavo, jog ji turėjo paprašyti atidėti posėdį. Prašymą sustabdyti bylą, kol Kauno apylinkės teisme bus išspręstas testamento nuginčijimo klausimas, atmetė, nors teigė, kad galbūt atsižvelgs. Atsakovas atsiliepime nepasisakė dėl ginčo esmės, tik dėl pareiškėjos subjektinės teisės apskritai kreiptis į teismą. Teismas vertino tik atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, nors turėjo sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta byla Kauno apylinkės teisme, tačiau to nepadarė.

4520.

46Pirmosios instancijos teismas nesigilino į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, vadovavosi išskirtinai tik atsakovo nurodytais argumentais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Be to, teismas neįtraukė į bylą kitų suinteresuotų asmenų – E. A. anūkų.

4721.

48Teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą, nemotyvuotą ir neargumentuotą sprendimą, iš esmės rėmėsi melagingais atsakovo paaiškinimais, todėl jis turi būti panaikintas.

4922.

50Atsakovas NŽT paaiškinimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

5123.

52Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos teisės kreiptis į administracinį teismą aspektu nagrinėjamoje byloje yra reikšmingi Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014 pripažintas juridinis faktas, kad E. A. palikimą pagal įstatymą priėmė jos vyras Z. A. ir 2002 m. liepos 25 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą išdavimas R. A.. proceso šalims (tos pačios ginčo proceso šalys kaip ir Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014) šių nustatytų aplinkybių neįrodžius priešingai, šios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės pagrįstai buvo vertintos kaip nustatytos kitoje civilinėje byloje, kurios iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 57 str. 2 d.).

5324.

54Pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja nepateikė leistino įrodymo, kad ji ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo E. A. įpėdinė ir turi teisę reikšti reikalavimus susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į J. B. žemę. Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014 nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. A. po savo žmonos E. A., mirusios ( - ), palikimą per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą priėmė, faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Po Z. A. mirties pagal testamentą visą Z. A. turtą paveldėjo R. A.. Byloje nesant priešingų duomenų, pareiškėjos K. S. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

5525.

56Akcentuoja, kad ginčas tarp E. A., pretenduojančios į nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant žemę natūra, ir asmenų gavusių, naudojusių ir privatizavusių jiems skirtą asmeninio ūkio žemę bei namų valdų žemės sklypus buvo nagrinėjamas teisme ir teismas nenustatė Nacionalinės žemės tarnybos neteisėtų veiksmų sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. A.. Nagrinėjant klausimą dėl buvusio žemės savininko J. B. žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagrįstumo buvo vertinamas tiek namų valdos, esančios adresu: ( - ). sav., dydis, tiek gretimų namų valdų suformavimų teisėtumas. NŽT nuomone, pareiškėja neturėtų iš naujo šioje administracinėje byloje kelti klausimo dėl administracinių sprendimų, kurių teisėtumas jau yra patikrintas bendrosios kompetencijos teismo, pagrįstumo.

5726.

58Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

5927.

60Nurodo, kad skunde nutylėtos itin reikšmingos aplinkybės, jog visi keliami pagrindiniai klausimai jau buvo išnagrinėti ir patvirtinti įsiteisėjusiais Kauno apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais. Šiais sprendimais nustatytas juridinis faktas, kad E. A. (jo motinos) palikimą pagal įstatymą priėmė Z. A. (jo tėvas), o jis po tėvo mirties pagal testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo visą Z. A. turtą. Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-24-260/2014 dėl pažeistų teisių į E. A. priklausančios žemės atkūrimą, nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatė juridinį faktą, kad R. A. tėvas Z. A., savo žmonos E. A., mirusios ( - ), palikimą per įstatymo nustatytą šešių mėnesių terminą priėmė, faktiškai pradėdamas turtą valdyti. Sprendime pažymėta, kad po E. A. mirties visas jos turtas liko jos sutuoktiniui Z. A., šis iki savo mirties gyveno tuose pačiuose namuose, kur iki mirties gyveno ir E. A., naudojosi palikėjos turtu kaip savu. Tai teismui leido spręsti, kad E. A. palikimas liko jos turtu besinaudojančiam ir besirūpinančiam sutuoktiniui Z. A.. Pažymi, kad E. A. palikimo priėmimo reikalais teisme pagal įgaliojimą rūpinosi jo duktė K. S., kadangi jis buvo išvykęs į komandiruotę. Pareiškėja klaidina teismus teigdama, kad jo motinos palikimas neva nėra priimtas. Nurodo, kad jis yra vienintelis testamentinis įpėdinis, kuriam testamentu tėvas Z. A. yra palikęs visą priklausantį ir priklausysiantį turtą. Todėl jo teisės ir pareigos į mirusios motinos E. A. palikimą ir atsiradusį konkretų turtą, nustatytos Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-24-260/214, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartimi paliktas nepakeistas.

6128.

62Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėja K. S. nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokios jos teisės ir pareigos, NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimu buvo pažeistos. Kadangi jokių teisių ir pareigų į E. A. palikimą pareiškėja neturi, todėl jos teisių ir pareigų šis sprendimas nepažeidė ir pažeisti negalėjo.

6329.

64Nurodo, kad pareiškėjos reikalavimas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą dėl to, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos, nepagrįstas, kadangi bylos niekaip nesusijusios.

6530.

66Pažymi, kad NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. 7S-7-(14.7.3) ir su nuosavybės teisių atkūrimu jo motinai susiję Kauno 6-ajame notarų biure 2017 m. kovo 23 d. atlikti įstatymais numatyti veiksmai jokių teisinių ir materialinių pasekmių pareiškėjai nesukuria, jos teisių ir pareigų nepažeidžia, kadangi K. S. pagrįsti savo teisių į E. A. palikimą negali.

6731.

68R. A. akcentuoja, kad civilinėje byloje Nr. e2-18217-848/2018 Kauno apylinkės teisme K. S. ginčijamam paveldėjimo priėmimui pagal Z. A. testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimą galioja ne tik 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytas 3 metų, bet ir 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas tik paveldėjimo santykiams taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas, pagal kurį asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Tėvo Z. A. testamentu ir pagal jį išduotu paveldėjimo teisės liudijimu R. A. kartu paveldėjo ir pagal įstatymą tėvo priimtą motinos E. A. palikimą. Po tėvo mirties ( - ) palikimo ginčijimo 1 metų senaties terminas suėjo 2002 m. balandžio 2 d. Testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėja, rengdama medžiagą civilinei bylai Nr. 2-24-260/2014 dėl pažeistų teisių į E. A. priklausančios žemės atkūrimą Kauno apygardos teisme, gavo 2006 m. rudenį, todėl visi senaties terminai praleisti ir K. S. reikalavimai neturi jokio teisinio pagrindo.

69Teisėjų kolegija

konstatuoja:

70IV.

7132.

72Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. 7S-7-(14.7.3) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo NŽT atkurti E. A. nuosavybės teisę į visą tenkančią grąžinamos žemės dalį - 2,76 ha, suformuojant lygiaverčius žemės sklypus.

7333.

74Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėja neturi materialiosios teisės į skundą, kadangi ji nelaikytina mirusios pretendentės E. A. įpėdine Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prasme, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

7534.

76Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, vadovavosi išskirtinai tik atsakovo nurodytais argumentais ir nesigilino į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, todėl priėmė neteisėtą, nepagrįstą, nemotyvuotą ir neargumentuotą sprendimą. Be to, teismas neįtraukė į bylą kitų suinteresuotų asmenų – E. A. anūkų.

7735.

78Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos

7936.

80Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

8137.

82Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

8338.

84Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, pažymi, jog Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).

8539.

86Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., pvz., EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., pvz., EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr., pvz., EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

8740.

88Byloje nustatyta, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos, sudarytos nagrinėti bylą pagal pareiškėjos K. S. skundą, nariams I. P. ir T. B. buvo pareiškusi nušalinimą, tačiau jis nebuvo tenkintas nenustačius tam pagrindo. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, esą teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, rėmėsi išskirtinai atsakovo atsiliepime nurodytais argumentais ir nevertino pareiškėjos nurodytų, nepagrįstas jokiais argumentais, kurie atitiktų pirmiau minėto objektyviojo testo kriterijus. Minėtas pareiškėjos argumentas yra siejamas su teismo priimtu pareiškėjai nepalankiu procesiniu sprendimu bei nesutikimu su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas įrodymus vertina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytą įrodymų vertinimo taisyklę, kurios taikymo negali saistyti bylos proceso dalyvių nuomonė dėl įrodymų vertinimo. Aplinkybė, kad teismas ginčą išsprendžia ne taip, kaip to norėtų ginčo šalis, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas, nes teisminiame ginče, jei nesudaroma taikos sutartis, visada yra bylą laimėjusi ir pralaimėjusi šalis. Taigi byloje nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjos teisės į nešališką teismą pažeidimą.

8941.

90Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.)

9142.

92Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo ištirti visi byloje surinkti įrodymai, susiję su keliamu ginču, t. y. nustatyta, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme, įpėdiniu skundo teismui pateikimo momentu buvo pareiškėjos tėvas R. A.. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014 nustatyta, jog šiuo sprendimu buvo nustatytas juridinis faktas, kad E. A. palikimą pagal įstatymą priėmė jos vyras Z. A. (trečiojo suinteresuoto asmens R. A. tėvas, pareiškėjos senelis). Sprendime taip pat nurodyta, kad Z. A. 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentu savo mirties atveju visą turtą paliko savo sūnui R. A. (pareiškėjos tėvui), kuris po Z. A. mirties (( - )) pagal testamentą paveldėjo visą Z. A. turtą. Tuo pagrindu R. A. 2002 m. liepos 25 d. buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą.

9343.

94Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, tie faktai, kurie buvo nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje ar civilinėje byloje. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

9544.

96Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-25-260/2014 nustatytas faktas, kad E. A. palikimą pagal įstatymą priėmė jos vyras Z. A., kuris 1996 m. rugpjūčio 6 d. testamentu savo mirties atveju visą turtą paliko savo sūnui R. A., kuris po tėvo Z. A. mirties pagal testamentą paveldėjo visą jo turtą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nėra ir negali būti E. A. įpėdine Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies prasme, atitinkamai neturi materialiosios reikalavimo teisės ginčyti NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 7S-7-(14.7.3), kuriuo E. A. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią J. B. žemės dalį grąžinant natūra. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

9745.

98Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis kitų E. A. įpėdinių (anūkų) bei dėl bylos sustabdymo. Šie klausimai buvo sprendžiami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas jų netenkino. Pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalį, sprendimo negaliojimo vienu iš pagrindų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (2 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja neturi materialiosios reikalavimo teisės, skundžiamame sprendime dėl kitų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, nesprendė, todėl pareiškėjos argumentai šiuo klausimu nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo išspręstas jos prašymas sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, apeliacine tvarka neskundė, todėl šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

9946.

100Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. apeliacinės instancijos teismui 2019 m. spalio 7 d. pateikė papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį, Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1469-848/2019 ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1275-264/2019), kuriuos prašo prijungti prie bylos.

10147.

102Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pateikti teismų procesiniai dokumentai nesusiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču, trečiojo suinteresuoto asmens R. A. prašymo prijungti papildomus įrodymus netenkina.

10348.

104Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

105Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

106Pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą atmesti.

107Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

108Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. 1.... 6. Pareiškėja K. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą... 7. 2.... 8. Pareiškėja nurodė, kad jos prosenelis J. B. iš savo tėvo buvo paveldėjęs... 9. 3.... 10. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 20 d. gavo NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimą... 11. 4.... 12. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.... 13. 5.... 14. Atsakovas nurodė, kad E. A. įstatymų nustatyta tvarka padavė prašymą... 15. 6.... 16. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į... 17. 7.... 18. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir... 19. 8.... 20. Nurodė, kad po savo tėvo Z. A. mirties pagal testamentą paveldėjo visą jo... 21. II.... 22. 9.... 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu... 24. 10.... 25. Teismas nustatė, kad pareiškėja pagrįsdama savo subjektinę teisę kreiptis... 26. 11.... 27. Teismas nurodė, kad iš byloje pateikto įsiteisėjusio Kauno apygardos teismo... 28. 12.... 29. Teismas nustatė, kad pareiškėja į administracinį teismą kreipėsi kaip... 30. 13.... 31. Teismas nurodė, kad NŽT, atsižvelgdamas į įsiteisėjusiame Kauno apygardos... 32. 14.... 33. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie... 34. 15.... 35. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėja, esamoje faktinėje... 36. 16.... 37. Teismas taip pat nurodė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėja... 38. 17.... 39. Teismas nurodė, kad klausimas dėl pareiškėjos teisinės padėties (mirusios... 40. III.... 41. 18.... 42. Pareiškėja K. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos... 43. 19.... 44. Pareiškėja nurodo, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai, moralizavo ir... 45. 20.... 46. Pirmosios instancijos teismas nesigilino į pareiškėjos skunde nurodytus... 47. 21.... 48. Teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą, nemotyvuotą ir neargumentuotą... 49. 22.... 50. Atsakovas NŽT paaiškinimuose į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo... 51. 23.... 52. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino... 53. 24.... 54. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 55. 25.... 56. Akcentuoja, kad ginčas tarp E. A., pretenduojančios į nuosavybės teisių... 57. 26.... 58. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį... 59. 27.... 60. Nurodo, kad skunde nutylėtos itin reikšmingos aplinkybės, jog visi keliami... 61. 28.... 62. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad pareiškėja K. S. nei skunde... 63. 29.... 64. Nurodo, kad pareiškėjos reikalavimas sustabdyti administracinės bylos... 65. 30.... 66. Pažymi, kad NŽT 2017 m. sausio 4 d. sprendimas Nr. 7S-7-(14.7.3) ir su... 67. 31.... 68. R. A. akcentuoja, kad civilinėje byloje Nr. e2-18217-848/2018 Kauno apylinkės... 69. Teisėjų kolegija... 70. IV.... 71. 32.... 72. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie... 73. 33.... 74. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus,... 75. 34.... 76. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 77. 35.... 78. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos... 79. 36.... 80. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3... 81. 37.... 82. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą,... 83. 38.... 84. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos apeliacinio skundo... 85. 39.... 86. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama,... 87. 40.... 88. Byloje nustatyta, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismo teisėjų... 89. 41.... 90. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių... 91. 42.... 92. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo ištirti... 93. 43.... 94. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį, iš naujo neįrodinėjami... 95. 44.... 96. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, Kauno apygardos teismo... 97. 45.... 98. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo... 99. 46.... 100. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. A. apeliacinės instancijos teismui 2019 m.... 101. 47.... 102. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pateikti teismų procesiniai... 103. 48.... 104. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 105. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 106. Pareiškėjos K. S. apeliacinį skundą atmesti.... 107. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą... 108. Nutartis neskundžiama....