Byla 2-440-330/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. A. (S. A.) ir D. A. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-911-883/2017, kuria atsisakyta S. A. ir D. A. įtraukti į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sardegas“ kreditorių sąrašą ir netenkintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sardegas“ bankroto administratorės „Iflas“ priešinis reikalavimas dėl 2013 m. gruodžio 6 d. laidavimo sutarties ir vekselių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo – Luminor Bank AB.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjai S. A. ir D. A. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Sardegas“ bankroto administratorei UAB „Iflas“ pateikė prašymus dėl įtraukimo į BUAB „Sardegas“ kreditorių sąrašą su kiekvieno iš jų 374 961,52 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. BUAB „Sardegas“ bankroto administratorė nesutiko su S. A. ir D. A. kreditoriniais reikalavimais ir prašė jų netvirtinti.
  2. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi atmetė pareiškėjų D. A. ir S. A. prašymus. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 11 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir pareiškėjų D. A. bei S. A. finansinių reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  3. BUAB „Sardegas“ bankroto administratorė UAB „Iflas“ pateikė patikslintą ieškinį (prašymą), kuriuo prašė: netvirtinti S. A. ir D. A. kreditorinių reikalavimų BUAB „Sardegas“ bankroto byloje; 2013 m. gruodžio 6 d. sutartis dėl laidavimo ir jų pagrindu išduotus paprastuosius vekselius pripažinti tariamaisiais sandoriais. Bankroto administratorė nurodė, kad pareiškėjų ir BUAB „Sardegas“ 2013 m. gruodžio 6 d. sudarytos sutartys dėl laidavimo bei jų pagrindu 2013 m. gruodžio 6 d. išduoti paprastieji vekseliai turėjo neigiamą poveikį BUAB „Sardegas“ interesams. Preziumuotina, kad jeigu BUAB „Sardegas“ valdymo organai ir laiduotojai būtų skirtingi asmenys, sutartys dėl laidavimo (bei jų pagrindu išduoti paprastieji vekseliai) nebūtų pasirašytos; ginčo sutartys buvo sudarytos tenkinant pareiškėjų asmeninius poreikius. Administratorės nuomone, sutartimis dėl laidavimo pareiškėjai siekė apsidrausti prieš AB DNB banką dėl galimo išieškojimo nukreipimo iš jų, kaip laiduotojų. Pažymėjo, kad pareiškėjai, sudarydami ginčo sutartis, jau žinojo apie jų atžvilgiu pradėtą civilinę bylą dėl skolos priteisimo, todėl tikslingai sutarčių dėl laidavimo 1.5.2 punkte įrašė nuostatą apie laiduotojams mokamą atlyginimą, kuris atitinka vekselyje nurodytą sumą. Be to, administratorė atkreipė dėmesį į tai, kad likusi neapmokėta skola AB DNB bankui buvo 341 922,48 Eur (plius kitos išlaidos, susijusios su skolos išieškojimu), tačiau pareiškėjai, būdami BUAB „Sardegas“ valdymo organais, išdavė sau paprastuosius vekselius net dėl 749 923,04 Eur sumos. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, bankroto administratorė prašė 2013 m. gruodžio 6 d. sutartis dėl laidavimo bei jų pagrindu išduotus paprastuosius vekselius pripažinti tariamaisiais sandoriais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnis).
  4. Pareiškėjai S. A. ir D. A. pateiktame atsiliepime į BUAB „Sardegas“ bankroto administratorės pareikštą ieškinį prašė ieškinį atmesti.
  5. Trečiasis asmuo Luminor Bank AB (AB DNB banko teisių perėmėjas) rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad UAB „Sardegas“ 2013 m. gruodžio 6 d. išduoti pareiškėjams vekseliai, kurie turėjo būti apmokėti 2015 m. liepos 31 d., jau yra netekę savo, kaip vertybinių popierių, sukeliančių besąlyginę mokėjimo pareigą, galios, todėl pareiškėjai D. A. ir S. A. neturi reikalavimo teisės pagal į BUAB „Sardegas“ pagal tuos vekselius. Banko teigimu, 2013 m. gruodžio 6 d. vekseliai negali būti laikomi ir paskolos rašteliais, nes nei D. A., nei S. A. nėra skolinę UAB „Sardegas“ po 374 961,52 Eur, taip pat nėra įvykdę BUAB „Sargedas“ prievolių pagal kreditavimo sutartį, t. y. nėra sumokėję bankui iš jų, kaip laiduotojų, už UAB „Sardegas“ prievoles priteistų sumų. Banko nuomone, 2013 m. gruodžio 6 d. sutartyse dėl laidavimo nustatyta UAB „Sardegas“ prievolė išduoti 374 961,52 Eur vekselius laiduotojams sietina su UAB „Sardegas“ tinkamai neįvykdytais įsipareigojimais pagal kreditavimo sutartį ir dėl to atsirandančia banko teise reikšti reikalavimus pagal kreditavimo sutartį laiduotojams (pareiškėjams). Ši sutarčių sąlyga nesuderinama su CK nuostatomis, reglamentuojančiomis laiduotojo, įvykdžiusio prievolę, teises skolininko atžvilgiu. Banko vertinimu, 2013 m. gruodžio 6 d. sutarčių dėl laidavimo sąlygos, įpareigojančios BUAB „Sardegas“ išrašyti vekselius laiduotojams už jų, kaip laiduotojų, dar neįvykdytas prievoles bankui pagal kreditavimo sutartį, yra neprotingos, nesąžiningos, pažeidžia teisinį reglamentavimą bei kitų UAB „Sardegas“ kreditorių turtinius interesus. Bankas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjai tik tada, kai kreditavimo sutartis jau buvo nutraukta ir pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, kai įmonė jau susidūrė su finansiniais sunkumais, 2013 m. susitarė dėl laidavimo atlygintinumo. Tokiais veiksmais buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, nes UAB „Sardegas“, turėdama finansinių sunkumų, įsipareigojo sumokėti pareiškėjams atlyginimą už 2007 m. gegužės 23 d. sudarytas laidavimo sutartis, taip nepagrįstai didindama savo skolas bei mažindama kitų kreditorių galimybes atgauti skolas iš įmonės turto. Taigi, 2013 m. gruodžio 6 d. sutarčių dėl laidavimo sąlygos, numatančios 374 961,52 Eur sumos vekselių išrašymą, pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis. Atitinkamai negali būti tenkinami ir pareiškėjų D. A. bei S. A. prašymai dėl jų kreditorinių reikalavimų, kurie kildinami iš niekinių 2013 m. gruodžio 6 d. sutarčių sąlygų bei vekselių. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad sutartys dėl laidavimo buvo sudarytos tarp susijusių asmenų – UAB „Sardegas“ ir jos akcininkų (pareiškėjų D. A. bei S. A.), todėl šių asmenų nesąžiningumas, susitariant dėl akivaizdžiai niekinių laidavimo atlygintinumo sąlygų ir vekselių išrašymo, yra preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 2 punktas). Pasak trečiojo asmens, šios faktinės aplinkybės papildomai patvirtina, jog 2013 m. gruodžio 6 d. sutartys ir vekseliai yra nesąžiningi ir pažeidžia tiek pačios BUAB „Sardegas“, tiek jos kreditorių interesus.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi netenkino pareiškėjų S. A. ir D. A. prašymų dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo, netenkino BUAB „Sardegas“ bankroto administratorės UAB „Iflas“ prašymo dėl 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo ir 2013 m. gruodžio 6 d. paprastųjų vekselių pripažinimo tariamaisiais sandoriais.
  2. Teismas laikėsi nuostatos, kad UAB „Sardegas“ išduotas S. A. neprotestuotinas vekselis atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Vekselis buvo papildoma prisiimtos prievolės įvykdymo garantija, kuri S. A. užtikrino galimybę paprastesniu būdu išsiieškoti iš įmonės, kurios naudai jis laidavo pagal įmonės ir banko sudarytą kredito sutartį, vekselyje nurodytą 374 961,52 Eur sumą tuo atveju, jei įmonė tinkamai neįvykdys prievolių bankui pagal kredito sutartį, o S. A., būdamas laiduotoju, įvykdys prievolę bankui už įmonę.
  3. Nors byloje nėra pateikta 2013 m. gruodžio 6 d. sutartis dėl laidavimo, sudaryta su D. A., tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad bankroto administratorė sutiko, jog analogiška laidavimo sutartis buvo sudaryta ir su D. A.. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą įsipareigojimas pagal vekselį atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu, todėl byloje esančių duomenų visumos įvertinimas teismui leido daryti išvadą, kad 2013 m. gruodžio 6 d. D. A. išduotas įmonės vekselis taip pat buvo kaip prievolės bankui įvykdymo užtikrinimo priemonė.
  4. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog S. A. ir D. A. laidavimo pagrindu būtų atlyginę bankui pagal netinkamai vykdytą ir šiuo pagrindu nutrauktą kreditavimo sutartį. Aplinkybę, kad pareiškėjai nėra sumokėję teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu AB DNB bankui iš S. A. bei D. A. solidariai priteistų sumų, patvirtina teismo 2017 m. balandžio 10 d. nutartimi patvirtintas banko 431 826,17 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas pareiškėjų fizinio asmens bankroto byloje (Nr. 2FB-423-907/2017).
  5. Teismas sprendė, kad 2013 m. gruodžio 6 d. laidavimo sutartis ir vekselių surašymo sandoriai sukėlė teisines pasekmes, jų pagrindu atsirado UAB „Sardegas“ prievolė sumokėti vekselio turėtojams pinigines sumas, todėl bankroto administratorės reikalavimą dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais CK 1.86 straipsnio pagrindu, teismas atmetė kaip nepagrįstą.
  6. Teismas taip pat nurodė, kad tol, kol pareiškėjai nėra įvykdę savo prievolės pagal laidavimo sutartį (sumokėję bankui), o prievolė, kurios pagrindu išrašyti vekseliai, nėra pasibaigusi, tol nėra teisinio pagrindo tvirtinti jų finansinius reikalavimus bankroto byloje. Pareiškėjai, kaip laiduotojai, dar nėra atsakę už įmonės netinkamai vykdytą ir dėl to nutrauktą kredito sutartį, todėl objektyviai neturi teisės pasinaudoti vekseliais, kaip prievolės pagal laidavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemone, ir jų pagrindu reikalauti tvirtinti finansinius reikalavimus įmonės bankroto byloje.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atskirajame skunde pareiškėjai D. A. ir S. A. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį dėl jų kreditorinių reikalavimo netvirtinimo ir išspręsti šį klausimą iš esmės – patvirtinti kiekvieno iš jų 374 961,52 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą BUAB „Sardegas“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Vekseliai už 374 961,52 Eur sumą pareiškėjams buvo išduoti atskirai, nes jie, kaip laiduotojai, už skolininko prievoles atsako solidariai. Išdavus vekselį tik vienam iš pareiškėjų, o kreditoriui išieškant iš kito pareiškėjo, kuris neturėtų vekselio, jis prarastų galimybę sumokėtą skolą atgauti iš įmonės.
    2. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-768-883/2016 priimtas praėjus trejiems metams po ginčijamų sandorių sudarymo.
    3. Teismas, atmesdamas apeliantų finansinį reikalavimą, nepagrįstai paneigė vekselio, kaip abstraktaus sandorio, pobūdį.
    4. Ginčo vekseliai buvo išduoti 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo 1.2 ir 1.5.2 punktų pagrindu, tam, kad jeigu būtų nukreiptas priverstinis išieškojimas iš apeliantų, kaip laiduotojų, šie turėtų galimybę išsiieškoti iš pagrindinio kreditoriaus(?). Šios sutarties 1.5.2 punktu buvo sutarta, kad viena iš sąlygų sumokėti vekseliuose nurodytą sumą – jeigu bankas kreipsis į teismą dėl skolos iš laiduotojų priteisimo dėl įmonės neįvykdytos kreditavimo sutarties arba įmonei iškėlus bankroto / restruktūrizavimo bylą.
    5. Skundžiama nutartis motyvuota tais pačiais argumentais, kaip ir teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo teiginiai nepagrįsti.
    6. Notaro vykdomieji įrašai vekselių pagrindu nebuvo išduoti, nes apeliantai nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, įvertinę sunkią BUAB „Sardegas“ finansinę padėtį. Be to, iki UAB „Sardegas“ bankroto bylos iškėlimo pagal laidavimo sutartis dar nebuvo priteista negrąžinto kredito suma bankui iš apeliantų.
    7. Skundžiama nutartis neatitinka apeliacinio teismo suformuotos praktikos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2504/2013).
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Luminor Bank AB prašo pareiškėjų D. A. bei S. A. atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas pagrįstai nurodė, jog vekseliai apeliantams buvo išduoti kaip užtikrinimo priemonė. Kadangi apeliantai, kaip laiduotojai, nėra bankui įvykdę BUAB „Sardegas“ prievolių pagal kreditavimo sutartį, nors skolos iš jų ir yra priteistos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pagrįstai teismas atsisakė tvirtinti apeliantų reiškiamus reikalavimus, kildinamus iš vekselių, kurie šiuo atveju negali sukelti besąlyginės mokėjimo pareigos.
    2. Apeliantai laidavo bankui dar 2007 m. gegužės 23 d. sudarytomis laidavimo sutartimis, tačiau tik tada, kai kreditavimo sutartis jau buvo nutraukta ir pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, t. y. 2013 m. gruodžio 6 d. susitarė, kad laidavimas bus atlygintinis įmonės išduodamais 374 961,52 Eur sumos vekseliais. Tokio susitarimo sąlygos yra akivaizdžiai nesąžiningos ir pažeidžia kitų įmonės kreditorių turtinius interesus, nes buvo sudarytos, kai įmonė turėjo finansinių sunkumų be to, jomis nepagrįstai buvo didinama įmonės skola ir mažinamos kitų kreditorių galimybės atgauti savo skolas iš įmonės.
    3. Vekseliai jau yra netekę savo, kaip besąlyginę mokėjimo pareigą sukeliančių vertybinių popierių, galios, nes apeliantai laiku nesikreipė į BUAB „Sardegas“ dėl sumų pagal vekselius sumokėjimo ir neinformavo jos apie vekselių neapmokėjimą (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 40 straipsnio 1 dalis, 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje

      5Nr. 3K-3-314/2010).

    4. Nagrinėjamu atveju vekseliai negali būti laikomi paskolos rašteliais, nes apeliantai nėra skolinę UAB „Sardegas“ piniginių lėšų, taip pat apeliantai nėra įvykdę BUAB „Sardegas“ prievolių pagal kreditavimo sutartį, todėl jie negali būti įtraukti į BUAB „Sargedas“ bankroto bylą kreditoriais.
    5. Patvirtinus apeliantų kreditorinius reikalavimus, būtų pažeisti kitų kreditorių interesai.
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės BUAB „Sardegas“ bankroto administratorė UAB „Iflas“ prašo pareiškėjų D. A. ir S. A. atskirąjį skundą atmesti, o Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
    1. Apeliantai buvo UAB „Sardegas“ akcininkai, jie 2013 m. žinojo apie bendrovės sunkią finansinę padėtį, todėl sutartis dėl laidavimo sudarė siekdami apsisaugoti nuo skolos bankui išieškojimo galimo nukreipimo į jų turtą. Be to, bendrovė neturėjo galimybės apsispręsti dėl tokių sandorių (ne)sudarymo, nes kita šalis buvo jos akcininkai.
    2. Pagrįstai trečiasis asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad 2013 m. gruodžio 6 d. sutartis dėl laidavimo buvo sudaryta tik tada, kai pagal kreditavimo sutartį buvo pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto, kad toks susitarimas yra nesąžiningas ir pažeidžia kitų BUAB „Sardegas“ kreditorių interesus.
    3. Pagal ginčo vekselius apmokėjimo terminas suėjo 2015 m. liepos 31 d., todėl apeliantai neteko teisės reikšti reikalavimus vekselio davėjui.
    4. Sutiktina su trečiuoju asmeniu, kad ginčo vekseliai negali būti laikomi paskolos rašteliais, nes apeliantai neskolino UAB „Sardegas“ bendros 749 923,04 Eur sumos.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apygardos teismo nutarties dalies, kuria atmesti apeliantų S. A. ir D. A. prašymai patvirtinti kiekvieno iš jų 374 961,52 Eur dydžio finansinius reikalavimus BUAB „Sardegas“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties dalies negaliojimo pagrindų nenustatyta.

7Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ginčo esmė

  1. pareiškėjai S. A. ir D. A. 2007 m. gegužės 23 d. laidavimo sutartimis Nr. L-44 ir Nr. L-45 įsipareigojo atsakyti visu savo turtu AB NORD bankui (dabar – Luminor Bank AB), jeigu UAB „Sardegas“, už kurią laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies pagal 2007 m. gegužės 23 d. kreditavimo sutartį Nr. K-4200-2007-153 su visais jos pakeitimais ir papildymais. Laidavimo sutartyse nurodyta, kad skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Minėta 2007 m. gegužės 23 d. kreditavimo sutartis banko buvo nutraukta 2013 m. gegužės 3 d.
  2. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. gruodžio 6 d. UAB „Sardegas“ ir S. A. sudarė sutartį dėl laidavimo, pagal kurią S. A. įsipareigojo atlygintinai suteikti laidavimą skolininkės UAB „Sardegas“ kreditorei – AB DNB bankui už skolininkės prievoles, atsiradusias bei atsirasiančias (esamas ir būsimas) iš tarp UAB „Sardegas“ ir AB DNB banko 2007 m. gegužės 23 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. K-4200-2007-153. Šios sutarties 1.2 punktu buvo susitarta, kad skolininkė UAB „Sardegas“ įsipareigoja iki šios sutarties 1.4 punkte numatytos sutarties pasirašymo išduoti laiduotojui paprastąjį neprotestuotiną vekselį dėl 374 961,52 Eur sumos.
  3. Tą pačią dieną (2013 m. gruodžio 6 d.) UAB „Sardegas“ išdavė du paprastuosius neprotestuotinus vekselius S. A. bei D. A., kurių kiekvieno suma – 374 961,52 Eur, o mokėjimo terminas nurodytas 2015 m. liepos 31 d.
  4. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Sardegas“ iškelta bankroto byla.
  5. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje

    8Nr. e2-768-883/2016, solidariai iš S. A. bei D. A. priteisė AB DNB bankui 322 327,60 Eur negrąžinto kredito, 85 718,38 Eur palūkanų, 487,65 Eur delspinigių ir 7,53 procentų metinių palūkanų nuo negražintos kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

  6. Pareiškėjai prašė bankroto bylą nagrinėjančio teismo juos įtraukti į BUAB „Sardegas“ kreditorių sąrašą su kiekvieno jų 374 961,52 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, šių reikalavimų pagrįstumą įrodinėdami jiems atsakovės BUAB „Sardegas“ 2013 m. gruodžio 6 d. išduotais vekseliais.

9Dėl ginčo vekselių teisinio statuso

  1. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Vekselio turėtojas gali davėjui pareikšti reikalavimus sumokėti, jei pasibaigus mokėjimo terminui nebuvo sumokėta (ĮPVĮ 45 straipsnio 1 punktas). Vekselio turėtojas netenka teisės pareikšti reikalavimų jo davėjui, kai pasibaigia nustatyti terminai pateikti apmokėti, kai įrašyta sąlyga „neprotestuotinas“ (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios normos, vadovaujantis ĮPVĮ 79 straipsniu, taikomos ir paprastiesiems vekseliams. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata lemia išvadą, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neakceptuotą neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010).
  2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, BUAB „Sardegas“ įsipareigojo pagal apeliantams išduotus paprastuosius vekselius juose nurodytas pinigų sumas sumokėti 2015 m. liepos 31 d., tačiau duomenų apie tai, kad vekseliai nustatytu terminu būtų pateikti atsakovei apmokėti ir akceptuoti, byloje nėra. Be to, patys apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad notaro vykdomieji įrašai vekselių pagrindu nebuvo išduoti, nes jie nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, įvertinę sunkią BUAB „Sardegas“ finansinę būklę.
  3. Taigi nagrinėjamu atveju pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotinus paprastuosius vekselius, jie prarado vertybinio popieriaus statusą, todėl apeliantai savo reikalavimo teisių į paprastuosiuose vekseliuose nurodytas pinigines sumas pagrįstumo nebegali įrodinėti ĮPVĮ nuostatomis bei vekseliams būdingomis savybėmis (abstraktumu ir besąlygiškumu). Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apeliantų pareikštų kreditorinių reikalavimų (ne)pagrįstumo klausimą nagrinėti apeliantų pateiktus paprastuosius vekselius vertinant kaip vertybinius popierius.
  4. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti ĮPVĮ nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-716/2013). Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjų pateikti paprastieji vekseliai, kuriais remiantis jie įrodinėja savo pareikštų kreditorinių reikalavimų pagrįstumą, vertinami kaip skolos rašteliai, kuriuose fiksuojama BUAB „Sardegas“ pareiga atsiskaityti su pareiškėjais.

10Dėl apeliantų kreditorinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

  1. Kaip jau minėta, S. A. 2013 m. gruodžio 6 d. paprastasis vekselis buvo išduotas 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo pagrindu (žr. sutarties 1.2 punktą). Šios sutarties 1.5 punkte susitariančios šalys numatė, kad laiduotojui (S. A.) už šioje sutartyje nurodytų skolininko (UAB „Sardegas“) prievolių kreditoriui (AB DNB bankas) įvykdymo užtikrinimą (laidavimą) skolininkas įsipareigoja sumokėti laiduotojui atlyginimą, kuris yra: 0 (nulis) litų, jei skolininkas tinkamai ir laiku įvykdys visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį (-is) ir kreditorius nenukreips išieškojimo į laiduotoją (1.5.1 punktas); kreditavimo sutarties sumai, jeigu skolininkas tinkamai ir laiku neįvykdys visų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį (1.5.2 punktas). Sutarties 1.5.2 punkte taip pat nurodyta, jog šalys aiškiai susitaria, kad tuo atveju, jei kreditorius kreipiasi į teismą dėl skolos iš laiduotojo priteisimo dėl skolininko neįvykdytos (nevykdomos) kreditavimo sutarties arba skolininkui iškeliama bankroto arba restruktūrizavimo byla, skolininkui atsiranda pareiga sumokėti laiduotojui sutarties 1.2 punkte nurodytą arba šiame punkte nurodytą atlyginimo sumą, priklausomai nuo to, kuri yra didesnė.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. A. išduotas BUAB „Sardegas“ paprastasis vekselis atlieka prievolės įvykdymo užtikrinimo funkciją. Taip pat teismas nurodė, kad vekselis šiuo atveju laikytinas papildoma prisiimtos prievolės įvykdymo garantija, kuri užtikrino apeliantui galimybę paprastesniu būdu išsiieškoti iš įmonės, kurios naudai laidavo pagal įmonės ir banko sudarytą kredito sutartį, vekselyje nurodytą sumą tuo atveju, jei įmonė tinkamai neįvykdys prievolių bankui pagal kredito sutartį ir S. A., būdamas laiduotoju, įvykdys prievolę bankui už įmonę.
  3. Į bylą nėra pateikta sutartis, analogiška nutarties 26 punkte nurodytai 2013 m. gruodžio 6 d. sutarčiai dėl laidavimo, kuri būtų sudaryta su apeliante D. A.. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad bankroto administratorė sutiko, jog analogiška atlygintinė laidavimo sutartis 2013 m. gruodžio 6 d. buvo sudaryta ir su D. A., be to, kad įsipareigojimas pagal vekselį atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59-695/2016), padarė išvadą, jog 2013 m. gruodžio 6 d. D. A. naudai išduotas vekselis taip pat buvo prievolės bankui įvykdymo užtikrinimo priemonė. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog apeliantei D. A. vekselis (šioje byloje kvalifikuojamas jau kaip skolos raštelis) buvo išduotas tokiais pačiais pagrindais ir sąlygomis, kaip ir apeliantui S. A.. Dėl šios faktinės aplinkybės byloje ginčo nėra.
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog yra praleistas terminas pateikti vekselį apmokėti, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-716/2013). Nors nagrinėjamu atveju buvo ginčijamas ir 2013 m. gruodžio 6 d. sutarčių dėl laidavimo bei vekselių galiojimas, tačiau pirmosios instancijos teismas neapskųsta 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties dalimi BUAB „Sardegas“ bankroto administratorės UAB „Iflas“ prašymo dėl 2013 m. gruodžio 6 d. sutarčių dėl laidavimo bei vekselių pripažinimo tariamaisiais sandoriais netenkino. Apeliantų pateikti paprastieji vekseliai laikytini skolos rašteliais, kurie šiuo atveju turi būti vertinami ir aiškinami neatsiejamai nuo byloje esančios 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo sąlygų bei tarp apeliantų, BUAB „Sardegas“ ir trečiojo asmens Luminor Bank AB susiklosčiusių teisinių santykių.
  5. Kaip matyti iš apskųstos nutarties motyvų dalies, teismas konstatavo, jog vekselis D. A. buvo išduotas kaip prievolės bankui įvykdymo užtikrinimo priemonė. Tačiau su tokiu teismo išaiškinimu negalima sutikti.
  6. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo vekselius BUAB „Sardegas“ išdavė pareiškėjams (apeliantams), o ne bankui. Be to, 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo sąlygos patvirtina, jog vekselis S. A. buvo išduotas susitarus, jog jis atlygintinai teiks laidavimą skolininkės UAB „Sardegas“ kreditorei – AB DNB bankui už skolininkės prievoles, atsiradusias bei atsirasiančias (esamas ir būsimas) iš tarp UAB „Sardegas“ ir AB DNB banko 2007 m. gegužės 23 d. sudarytos kreditavimo sutarties Nr. K-4200-2007-153. Suma, kuri nurodyta vekselyje, sutarties dėl laidavimo 1.5.2 punkte traktuojama kaip atlyginimas, teisę į kurį S. A., kaip laiduotojas, įgytų, jei atsirastų šiame punkte nurodytos sąlygos. Nors, kaip minėta, į bylą nėra pateikta sutartis dėl laidavimo, sudaryta su apeliante D. A., tačiau padarius išvadą, jog tokia sutartis buvo sudaryta ir su ja, minėtos sąlygos taikytinos ir apeliantės atžvilgiu, vertinant jai išduoto vekselio (šiuo atveju laikomo skolos rašteliu) paskirtį.
  7. Atskirajame skunde apeliantai tvirtina, jog atsakovė BUAB „Sardegas“ jiems paprastuosius vekselius išdavė tam, kad tuo atveju, jeigu būtų nukreiptas priverstinis išieškojimas iš jų, kaip laiduotojų, šie vadovaujantis 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo 1.2 ir 1.5.2 punktais turėtų galimybę išsiieškoti iš pagrindinio kreditoriaus. Nors apeliantai naudoja sąvoką „kreditorius“, tačiau akivaizdu, jog ji panaudota per klaidingai, nes šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo apeliantams reikalauti kokių nors sumų iš banko, kuris šiuo atveju pagal susiklosčiusius teisinius santykius būtent ir galėtų būti laikomas pagrindiniu kreditoriumi. Pažymėtina ir tai, kad apeliantai nėra sudarę jokių susitarimų su banku, kurių pagrindu jie galėtų reikalauti iš banko kokios nors sumos ar kokių nors įsipareigojimų vykdymo jų atžvilgiu. Priešingai, byloje yra duomenys, kurie įrodo, jog būtent apeliantai laidavimo sutartimis įsipareigojo bankui atsakyti pagal BUAB „Sardegas“ prisiimtas ir neįvykdytas pagal kreditavimo sutartį prievoles, taigi bankas yra laikomas kreditoriumi ne tik BUAB „Sardegas“, bet ir apeliantų atžvilgiu. Vadinasi, apeliantai, atskirajame skunde kalbėdami apie galimą išieškojimą iš pagrindinio kreditoriaus, kreditoriumi iš esmės laiko pagrindinį pagal kreditavimo sutartį skolininką BUAB „Sardegas“. Be to, apeliantai, kalbėdami apie galimą išieškojimą iš, kaip jie įvardija, „pagrindinio kreditoriaus“, išieškojimo galimybę grindžia sutarties dėl laidavimo 1.2 ir 1.5.2 punktais, o ši sutartis buvo sudaryta būtent

    11su BUAB „Sardegas“ ir ginčo vekseliai buvo išduoti šio susitarimo pagrindo, o tai taipogi patvirtina, jog „pagrindiniu kreditoriumi“ apeliantai laiko būtent BUAB „Sardegas“. Svarbu pažymėti ir tai, kad nors pagal sutarties 1.5.3 punktą vekselyje nurodyta suma laikoma atlyginimu, tačiau apeliantų atskirajame skunde išdėstyti paaiškinimai leidžia spręsti, jog tikroji vekselių (skolos raštelių) paskirtis buvo prievolių įvykdymo užtikrinimas.

  8. Tiek apeliantų pateikti paaiškinimai, tiek sutarties dėl laidavimo sąlygos, tiek tarp apeliantų, BUAB „Sardegas“ bei trečiojo asmens Luminor bank AB susiklostę teisiniai santykiai leidžia daryti išvadą, jog šiuo atveju ginčo vekseliai pareiškėjams buvo išduoti siekiant apsaugoti jų turtinius interesus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tie vekseliai užtikrino pareiškėjams galimybę paprastesniu būdu išsiieškoti iš įmonės, kurios naudai laidavo pagal įmonės ir banko sudarytą kredito sutartį, vekselyje nurodytą sumą tuo atveju, jei įmonė tinkamai neįvykdys prievolių bankui pagal kredito sutartį, o pareiškėjai, būdami laiduotojais, įvykdys prievolę bankui už įmonę. Taigi, šioje byloje surinktų duomenų pagrindu teigtina, jog ginčo vekseliais buvo siekiama užtikrinti BUAB „Sardegas“ prievolių pareiškėjams įvykdymą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog ginčo vekseliai buvo išduoti kaip prievolės bankui įvykdymo užtikrinimo priemonė.
  9. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog teisę į vekselyje nurodytą sumą apeliantai įgytų tuo atveju, jei BUAB „Sardegas“ tinkamai neįvykdys prievolių bankui pagal kredito sutartį ir apeliantai, būdami laiduotojais, įvykdys prievolę bankui už įmonę.
  10. Atskirajame skunde pripažįstama, kad teismui priteisus iš apeliantų, kaip laiduotojų, kreditoriaus AB DNB banko naudai 322 327,60 Eur negrąžinto kredito, 85 718,38 Eur palūkanų, šie privalo įvykdyti prievolę kreditoriui. Apeliantai taip pat deklaruoja, jog atsakovė UAB „Sardegas“ paprastuosius vekselius jiems išdavė tam, kad tuo atveju, jeigu būtų nukreiptas priverstinis išieškojimas iš apeliantų, kaip laiduotojų, šie turėtų galimybę išieškoti iš pagrindinio kreditoriaus. Jie pažymi, jog pagal 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo 1.5.2 punkte nurodytas sąlygas pareiga sumokėti vekseliuose nurodytą sumą atsiranda tuomet, kai bankas kreipsis į teismą dėl skolos iš laiduotojų priteisimo dėl įmonės neįvykdytos kreditavimo sutarties arba įmonei iškėlus bankroto / restruktūrizavimo bylą.
  11. Taigi, nors atskirajame skunde apeliantai nėra aiškiai nurodę, jog jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu reikalavimo į ginčo vekselyje nurodytą sumą įgyvendinimo sąlygų išaiškinimu, tačiau iš atskirajame skunde išdėstytų argumentų galima daryti tokią išvadą. Apeliantai įrodinėja, jog jie turi teisę reikalauti vekseliuose nurodytų sumų, nes egzistuoja sutarties dėl laidavimo 1.5.2 punkte numatytos sąlygos.
  12. Vertinant apeliantų turimus vekselius, kaip skolos raštelius, turi būti nustatyta ne tik jų paskirtis ir tikslai, tačiau taip pat turi būti išsiaiškinti sandoriu, kurio pagrindu buvo išduoti vekseliai, prisiimti įsipareigojimai, jų vykdymo apimtis ir kitos bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad vekselio, kuris nors ir „transformavosi“ į paprastą skolos raštelį, turėtojas turi teisę reikalauti iš vekselio davėjo tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė buvo pažeista ir kiek tą nustato įstatymas.
  13. Įvertinus 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo sąlygas, negalima daryti išvados, jog šio sandorio pagrindu atsakovė UAB „Sardegas“ būtų prisiėmusi kokius nors skolinius įsipareigojimus apeliantams (pvz., būtų pasiskolinusi lėšų iš apeliantų ir jau turėjusi pareigą jas grąžinti, ar įgijusi kokias nors kitas pinigines prievoles, kurių įvykdymo terminas būtų suėjęs), taip pat negalima konstatuoti, jog apeliantai šios sutarties pagrindu buvo įgiję kokias nors teises į atsakovę, išskyrus teisę į atlyginimą esant tam tikroms sąlygoms, kurios nesusietos su apeliantų realiais turtinių interesų pažeidimais (žr. sutarties dėl laidavimo 1.5.2 punktą).
  14. Kaip jau minėta, apeliantai su AB DNB NORD banku 2007 m. gegužės 23 d. sudarė laidavimo sutartis Nr. L-44 ir Nr. L-45. Nors 2013 m. gruodžio 6 d. sutarties dėl laidavimo 1.2 ir 1.4 punktais buvo susitarta dėl naujo laidavimo pasirašymo, tačiau byloje nėra duomenų, kad toks naujas susitarimas buvo sudarytas. Vadinasi, likus galioti 2007 m. gegužės 23 d. laidavimo sutartims Nr. L-44 ir Nr. L-45, darytina išvada, jog 2013 m. gruodžio 6 d. sutartyje dėl laidavimo numatytas atlyginimas taikytinas laidavimams pagal nurodytas laidavimo sutartis Nr. L-44 ir L-45.
  15. Apeliantai neneigia, jog Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo pagrindu susidarę įsiskolinimai šiai dienai iš jų nėra išieškoti – taigi, apeliantai nėra patyrę kokių nors finansinių praradimų. Sutartyje dėl laidavimo numatytos sąlygos, kurioms esant atsakovė apeliantams turi išmokėti vekseliuose nurodyto dydžio atlyginimą už laidavimą, taipogi jokia apimtimi neatspindi apeliantų kokių nors teisių ar turtinių interesų pažeidimo. Net ir kreditoriaus (banko) kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo iš laiduotojų (šiuo atveju apeliantų) dėl skolininkės BUAB „Sardegas“ neįvykdytos (nevykdomos) kreditavimo sutarties, taip pat apeliantų atskirajame skunde nurodyta išieškojimo procedūra, savaime nepažeidžia apeliantų teisių ir turtinių interesų, nes jie dar nėra patyrę realių nuostolių.
  16. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad ginčo vekseliai, kaip skolos rašteliai, negali sudaryti sąlygas jų turėtojams be pagrindo pasipelnyti iš vekselio davėjo. Be to, nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą aktualios CK 6.83 straipsnio, reglamentuojančio įvykdžiusio prievolę laiduotojo teises, norminės nuostatos, kad: įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę; jeigu laidavimas atsirado skolininko prašymu ar sutikimu, tai prievolę įvykdęs laiduotojas turi teisę papildomai reikalauti iš pagrindinio skolininko atlyginti visus su laidavimu susijusius nuostolius, taip pat reikalauti palūkanų už kreditoriui sumokėtą sumą, nors pagrindinė prievolė palūkanų ir nenumato; jeigu laidavimas atsirado be skolininko žinios, laiduotojas turi teisę reikalauti tik to, ką skolininkas būtų privalėjęs sumokėti be laidavimo, įskaitant nuostolius; kiekvienas iš laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Taigi, įstatymas numato laiduotojui reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą tik tokiu atveju, kai prievolę už skolininką laiduotojas įvykdo.
  17. Vadinasi, sutarties dėl laidavimo 1.5.2 punkte nustatydami sąlygas, pagal kurias įgyja teisę reikalauti vekseliuose nurodytų piniginių sumų, kaip atlyginimo, to nesiejant su apeliantų, kaip laiduotojų, patirtais nuostoliais vykdant laidavimo sutartis, apeliantai suteikė sau teisę iš anksto reikalauti iš skolininko galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, tokiu būdu iš anksto „apsisaugant“ nuo galimo išieškojimo iš jų turto pasekmių, nors įstatyme tokia teisė laiduotojams nėra numatyta.
  18. Kaip jau minėta, apeliantai jokia apimtimi nėra įvykdę įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis trečiajam asmeniui Luminor Bank AB, t. y. nėra įvykdę skolininkės BUAB „Sardegas“ pagal kreditavimo sutartį neįvykdytų bankui pinginių prievolių. Nepaisant to, pareikštais prašymais apeliantai siekia būti pripažinti kreditoriais BUAB „Sardegas“ bankroto byloje su kiekvieno jų 374 961,52 Eur dydžio finansiniais reikalavimais, nors šiai dienai tokio dydžio nuostolių apeliantai dar nėra patyrę. Tačiau įstatyme aiškiai nustatyta, jog laiduotojai turi teisę reikalauti iš skolininko nuostolių atlyginimo, kai įvykdo pagal laidavimo sutartį prisiimtus įsipareigojimus – įvykdo skolininko neįvykdytas prievoles kreditoriui.
  19. Be to, apeliantai siekia būti kreditoriais BUAB „Sardegas“ bankroto byloje su finansiniais reikalavimais, kurių bendra suma – 749 923,04 Eur, nors teismo sprendimu banko naudai iš jų yra priteistas mažesnio dydžio įsiskolinimas. Įtraukus apeliantus į BUAB „Sardegas“ bankroto bylą su tokio dydžio finansiniais reikalavimais, gali susiklostyti tokia situacija, kai tenkinant visų BUAB „Sardegas“ kreditorių finansinius reikalavimus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka, iš BUAB „Sardegas“ turto būtų patenkinti visos apimties apeliantų finansiniai reikalavimai, nepriklausomai nuo to, kokios apimties už BUAB „Sardegas“ skolas apeliantai faktiškai bus įvykdę prievoles trečiajam asmeniui Luminor Bank AB ateityje. Vėliau paaiškėjus, jog apeliantai trečiajam asmeniui padengė tik dalį BUAB „Sardegas“ neįvykdytos prievolės, apeliantai (ar kažkuris iš jų) galėtų išvengti ne tik realiai patirtų nuostolių, bet ir be pagrindo praturtėtų, kas yra nepateisinama.
  20. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog esant tokiai situacijai, kai pareiškėjai, kaip laiduotojai, faktiškai jokia apimtimi nėra įvykdę BUAB „Sardegas“ neįvykdytų prievolių trečiajam asmeniui pagal kreditavimo sutartį, negali būti sprendžiamas pareiškėjų įtraukimo į BUAB „Sardegas“ bankroto bylą kreditoriais klausimas, nes toks įtraukimas sudarytų sąlygas jiems be pagrindo praturtėti BUAB „Sardegas“ sąskaita. Be to, kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Užtikrinant viešąjį interesą, į bankrutuojančios įmonės kreditorinių reikalavimų sąrašą turi būti įtraukiami tik neabejotinai pagrįsti ir teisėti finansiniai reikalavimai, kurie turi būti ir vykdytini, o ne sąlyginiai (atsiradimas priklausomas nuo tikros sąlygos buvimo ateityje).
  21. Apeliantams neįrodžius, jog BUAB „Sardegas“ turi pareigą sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą, kitaip tariant, jog apeliantai jau turi vykdytiną reikalavimo teisę į konkretaus dydžio nuostolių pagal laidavimą atlyginimą, kaip tai numatyta CK 6.83 straipsnyje, nėra pagrindo tvirtinti jų finansinius reikalavimus BUAB „Sardegas“ bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad tol, kol pareiškėjai (apeliantai) nėra įvykdę solidariosios prievolės pagal kreditavimo sutartį bankui, kol pareiškėjų prievolė, kurios pagrindu išrašyti vekseliai, nėra pasibaigusi įvykdymu, nėra teisinio pagrindo tvirtinti jų finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje.
  22. Remdamasi šioje nutartyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas apeliantų pateiktus vekselius nepagrįstai pripažino vertybiniais popieriais ir juos vertino taikydamas teisminę praktiką vekselio prigimties aiškinimo klausimais, tačiau byloje kilusį ginčą išsprendė iš esmės teisingai, todėl naikinti apskųstą nutarties dalį atskirajame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai