Byla e2-858-370/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu, civilinėje byloje Nr. eB2-732-658/2018 pagal atsakovės bankrutavusios individualios įmonės „Trinkelių dėjimas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vadybos apskaita“ prašymą pripažinti bankrutavusios individualios įmonės „Trinkelių dėjimas“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo E. J

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios individualios įmonės „Trinkelių dėjimas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vadybos apskaita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu, civilinėje byloje Nr. eB2-732-658/2018 pagal atsakovės bankrutavusios individualios įmonės „Trinkelių dėjimas“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vadybos apskaita“ prašymą pripažinti bankrutavusios individualios įmonės „Trinkelių dėjimas“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo E. J.,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Bankrutavusios IĮ „Trinkelių dėjimas“ bankroto administratorė pateikė teismui pareiškimą, kuriame prašė pripažinti BIĮ „Trinkelių dėjimas“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad įmonės bankrotas buvo nulemtas netinkamo buvusio vadovo elgesio ir įmonės valdymo, todėl turi tyčinio bankroto požymių, numatytų Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Buvęs įmonės vadovas administratorei perdavė ne visą įmonės turtą, tokiais veiksmais įmonei ir jos kreditoriams padaryta 27 530,21 Eur žala, kurią sudaro neperduoto turto įsigijimo vertė (be PVM). Buvusiam vadovui 2016 m. lapkričio 23 d. buvo išduotas 102 757,01 Eur avansas, iš kurio įmonės reikmėms išleista 14 447,82 Eur; 2016 m. gruodžio 31 d. nepanaudotas avanso sumos likutis, kurį buvęs vadovas privalėjo grąžinti į įmonės kasą, buvo 88 309,19 Eur, tačiau ši suma įmonei nėra grąžinta ir nėra dokumentų, kurie pagrįstų šios sumos panaudojimą įmonės vykdytai veiklai. Buvusio įmonės vadovo pareigų nevykdymas, neperduodant administratorei didelės vertės įmonės turto, negrąžinant avansu paimtų piniginių lėšų, nulėmė įmonės bankrotą bei negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
  2. Suinteresuotas asmuo buvęs IĮ „Trinkelių dėjimas“ vadovas E. J. su prašymu nesutiko, prašė ji atmesti. Nurodė, kad administratorės reikalavimas grindžiamas formaliais teiginiais ir argumentais, nepagrindžiant faktinių aplinkybių – turto neperdavimo, ryšio su sąmoningai blogu įmonės valdymu. Įmonės veikla ir apyvarta sutriko dėl to, kad būdama subrangovu, dėl objektyvių priežasčių įmonė negalėjo perduoti darbų rezultato, prasidėjo ginčai tarp aukštesnės grandies rangovų ir užsakovų, įmonė negavo atlygio arba turėjo daryti žymias nuolaidas, kai kuriais atvejais mokėti netesybas. Sutrikus įmonės finansiniams srautams, prasidėjus grasinimams iš kreditorių, pablogėjo suinteresuoto asmens sveikata, todėl jam teko gydytis. Gulėdamas ligoninėje jis neturėjo galimybės kontroliuoti savo darbuotojų veiksmų bei stebėti įmonės technikos judėjimo. Duomenys apie negrąžinto avanso likutį, kelia abejonių dėl objektyvumo ir turi būti patikrinami gretinant ir kitus buhalterinius duomenis, siekiant išsiaiškinti, ar administratorės nurodomi dokumentai atitinka tikrovę ir atspindi tikrąjį nurodytos ūkinės operacijos turinį. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad buvo lojalus įmonei, o jo elgesys neviršijo protingos ūkinės verslo rizikos ribų, t. y. nebuvo sudaryti nenaudingi įmonei sandoriai arba atlikti kiti priešingi įmonės interesams veiksmai. Kadangi įmonės veikla yra nulemta darbų sezoniškumo, todėl 2016 m. rudens pabaigoje darbai buvo sustabdyti iki

    42017 m. pavasario pradžios, dėl to sutriko įmonės finansiniai srautai ir ji nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi bankroto administratorės UAB „Vadybos apskaita“ prašymo dėl bankrutavusios IĮ „Trinkelių dėjimas“ bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.
  2. Teismas, nagrinėdamas tyčinio bankroto klausimą, įvertino aktualią kasacinio teismo praktiką, kurioje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  3. Teismas nustatė, kad IĮ „Trinkelių dėjimas“ vykdė veiklą nuo 2012 m. liepos 9 d.; įmonės veikla buvo susijusi su statybos darbais; nuo bendrovės įregistravimo Juridinių asmenų registre iki bankroto bylos įmonei iškėlimo jos vadovas buvo E. J.. Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 16 d. nutartimi IĮ „Trinkelių dėjimas“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Vadybos apskaita“, nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 28 d. Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtintas IĮ „Trinkelių dėjimas“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris 2017 m. rugpjūčio 16 d., 2018 m. sausio 17 d., 2018 m. sausio 23 d. nutartimis patikslintas. Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  4. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis neturi būti aiškinamas taip, kad bet koks įmonės valdymo organo (organų) įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose numatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, nevykdymas arba netinkamas vykdymas gali patvirtinti tyčinį įmonės privedimą prie bankroto. Įmonės valdymo organo (organų) netinkamas jam priskirtų pareigų vykdymas gali būti pripažintas tik tada, jei galima neabejotinai daryti išvadą, jog tokiais veiksmais valdymo organas (organai) sąmoningai siekė įmonės nemokumo, siekė išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tokiu būdu buvo iš esmės pabloginama įmonės finansinė padėtis ir kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo yra priežastinis ryšys.
  5. Teismas nustatė, kad bankroto administratorei buvo perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai ir dalis įmonės turto dar iki kreipiantis dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Tačiau, administratorė, turėdama BIĮ „Trinkelių dėjimas“ finansinius dokumentus, nesiėmė veiksmų patikrinti visas aplinkybes dėl įmonės turto. Atsižvelgęs į teismo posėdžiuose nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju negalima daryti išvados apie sąmoningą turto slėpimą (praradimą) ir siekį pakenkti kreditoriams, t. y. teismas tarp suinteresuoto asmens veiksmų neperduodant dalies turto ir įmonės nemokumo nenustatė priežastinio ryšio.
  6. Iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų teismo posėdžių metu teismas nustatė, kad įmonė beveik iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė veiklą, t. y. turėjo užsakymų, atlikdavo darbus, ėmė paskolas, atsiskaitydavo su tiekėjais, vykdė derybas su kreditoriais ir debitoriais dėl skolų sumokėjimų. Teismas sprendė, kad įmonės vadovas ėmėsi priemonių įmonei išsaugoti, bet dalis užsakovų, matydami labai prastą įmonės padėtį, sąmoningai neatsiskaitė už atliktus darbus, nepriimdavo dalies atliktų darbų, kuriems atlikti buvo sunaudotos medžiagos, tačiau jie nebuvo iki galo pabaigti. Tokių aplinkybių negalėjo paneigti ir bankroto administratorė, kuri pripažinusi, kad jai buvo perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai, pati turėjo aiškintis, kur ir kokios medžiagos sunaudotos, kiek darbų atlikta ir už kuriuos jų visiškai ar tik iš dalies atsiskaityta. Tai leistų daryti išvadą ir apie tai, kiek ir kada iš kasos buvo sumokėta pinigų už medžiagas, technikos nuomą ir pan., ir ginant tiek kreditorių bei pačios įmonės interesus reikšti pretenzijas (o geruoju nepavykus susitarti ir ieškinius) įmonės skolininkams. Tačiau administratorei neatlikus nuodugnios įmonės buhalterinių dokumentų analizės (o tuo pačiu ir netinkamai vykdant įrodinėjimo pareigą) teismas vertino ydinga praktika kreiptis į teismą dėl tyčinio bankroto pripažinimo, nes, kaip minėta, įrodinėjimo pareiga šiuo klausimu pagrinde tenka pačiam administratoriui.
  7. Įvertinęs įrodymus ir aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs ir į administratorės pateiktų 2013–2016 m. kasos knygų duomenis bei įmonės veiklos specifiką, teismas sprendė, jog darytina labiau tikėtina išvada, kad 2016 m. lapkričio 23 d. įmonė jau realiai neturėjo pinigų, kuriuos būtų buvę galima paimti iš kasos; buvęs įmonės vadovas E. J. visų 2016 m. lapkričio 23 d. kasos pajamų orderyje Nr. 40 nurodytų pinigų negavo. Darydamas tokią išvadą teismas nepateisino vadovo veiksmų bei praktikos, nurodė, kad šių aplinkybių vertinimas turėtų būti atliekamas ne sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas pažymėjo, jog bylos nagrinėjimo metu teikdamas paaiškinus administratorės atstovas nurodė, kad nebuvo nustatinėjamas įmonės nemokumo momentas, nes buvo keliamas klausimas tik dėl tyčinio bankroto. Iš byloje surinktų duomenų teismas sprendė, kad IĮ „Trinkelių dėjimas“ buvęs vadovas E. J. nors ir ne visiškai teisingai valdė įmonę, tačiau tai nebuvo sąmoningas blogas įmonės valdymas, siekiant pabloginti įmonės finansinę padėtį. Teismo vertinimu, didesnė tikimybė, kad įmonės bankrotą didžiumoje nulėmė apyvartinių lėšų trūkumas, kuris atsirado su įmone neatsiskaičius jos debitoriams, o ne administratorės nurodomi suinteresuoto asmens E. J. veiksmai.
  8. Teismas pažymėjo, kad nors buvęs IĮ „Trinkelių dėjimas“ vadovas priėmė klaidingų sprendimų ir galbūt aplaidžiai vykdė savo, kaip vadovo, pareigas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad jis tyčia siekė pakenkti kreditoriams ir privesti įmonę prie nemokumo. Vien dalies turto neperdavimo bankroto administratorei faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų žalos atsiradimą įmonės kreditoriams, siekį nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, pats savaime nepatvirtina, kad vadovas nesirūpino įmonės veikla. Pareigos perduoti turtą nustatytu terminu pažeidimas buvo įvertintas taikant įmonės vadovui įstatyme numatytas sankcijas, tačiau, teismo vertinimu, nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
  9. Teismas pažymėjo, kad administratorė pasirinko ir kitą teisių gynimo būdą – žalos atlyginimo priteisimą. Kauno apygardos teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-1367-273/2018 iš E. J. BIĮ „Trinkelių dėjimas“ naudai priteisė 115 839,40 Eur žalos atlyginimą. Taigi, buvusio vadovo veiksmai jau yra įvertinti taikant civilinę atsakomybę, tačiau tai taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia.
  10. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą bei remdamasis išdėstytais motyvais, atsižvelgdamas į nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl negalima daryti išvados, kad BIĮ „Trinkelių dėjimas“ bankrotas yra tyčinis.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Bankroto administratorė atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti BIĮ „Trinkelių dėjimas“ bankroto administratorės UAB „Vadybos apskaita“ pareiškimą ir BIĮ „Trinkelių dėjimas“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nurodomi argumentai ir aplinkybės, kurias apeliantė buvo išdėsčiusi pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Jos nuomone, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, jog įmonės vadovo elgesys (veikimas ir neveikimas) turėjo tiesioginės įtakos įmonės nemokumui.
    2. Suinteresuotam asmeniui nevykdžius įstatymo reikalavimų bei teismo nurodymų, laiku neperdavus viso įmonės turto bei dokumentų buvo skirta bauda. Tik inicijavus klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, administratorei dar perduota dalis turto. Nesutinka su teismo pozicija, kad nors suinteresuotas asmuo tinkamai nevykdė jam teisės aktų nustatytų pareigų, susijusių su įmonės turto priežiūra ir saugojimu, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad tokiais savo veiksmais (neveikimu) vadovas privedė įmonę prie bankroto. Nurodo, jog turto nesaugojimas ir neišsaugojimas lėmė įmonės turto masės sumažėjimą, kuris blogina įmonės finansinę būklę.
    3. Apeliantė nustatė, kad suinteresuotas asmuo privalėjo grąžinti į įmonės kasą 88 309,19 Eur – nepanaudotą avanso sumos likutį, tačiau šios sumos negrąžinus įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala.
    4. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo pripažino, kad aplaidžiai vedė apskaitą, nerinko ir nesistemino visų įmonės buhalterinių duomenų. Tuo tarpu buhalterinės apskaitos nevedimas ir (ar) aplaidus vedimas gali būti savarankiškas pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, jog netinkamai vesta buhalterinė apskaita nėra pagrindas teigti, jog tokiais veiksmais įmonė privesta prie bankroto.
    5. Apeliantės vertinimu, suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas) įmonės turto nesaugojimas ir neišsaugojimas; didelės sumos piniginių lėšų paėmimas iš kasos ir jų panaudojimo nepagrindimas; aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas nulėmė įmonės bankrotą. Nesutinka su teismo išvada, jog neįrodė, kad tokie veiksmai (neveikimas) nulėmė įmonės bankrotą. Apeliantė cituoja kasacinio praktiką, kurioje pasisakoma dėl tyčinio bankroto identifikavimo.
    6. Apeliantės nuomone, įvertinus byloje pateiktus duomenis ir dokumentus, suinteresuotas asmuo savo veiksmais (neveikimu) pažeidė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 bei 5 punktų nuostatas. Akivaizdu, kad įmonės turto masės sumažėjimas (turto dingimas, piniginių lėšų iš kasos išėmimas ir jų panaudojimo nepagrindimas) turėjo tiesioginės reikšmės ir įtakos įmonės nemokumui de facto, dėl to teismas pripažino bankrotą ir de jure. Suinteresuoto asmens veiksmai nulėmė bankrotą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
  2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo E. J. prašo palikti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:
    1. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo vertinimu ir išvadomis, savaime nereiškia pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo ir būtinybės ją naikinti. Administratorės pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir atskirasis skundas iš esmės analogiški, atskirajame skunde nenurodyti jokie nauji argumentai ar faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo objektyvumu ir padarytomis išvadomis.
    2. Teismas teisingai pažymėjo, kad bankroto administratorė neįrodė egzistuojančio priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
    3. Vykdydamas teismo nurodymus suinteresuotas asmuo 2017 m. balandžio 18 d. perdavė bankroto administratorei visus turimus įmonės buhalterinius dokumentus, duomenis apie turtą, informaciją apie galimą turto buvimo vietą ar asmenis, kurie įmonei priklausančiais daiktais galbūt disponavo. Bankroto administratorė galėjo išsiaiškinti, kur ir kokios medžiagos sunaudotos, kiek darbų atlikta, už kuriuos visiškai ar iš dalies atsiskaityta, tai leistų daryti išvadą ir apie tai, kiek ir kada iš kasos buvo sumokėta pinigų už medžiagas, technikos nuomą ir ginant tiek kreditorių bei pačios įmonės interesus.
    4. Bankrutavusios įmonės nemokumo atsiradimo momentas nebuvo nustatinėjamas, buvo keliamas klausimas tik dėl tyčinio bankroto. Todėl nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog suinteresuoto asmens veiksmai – turto neperdavimas administratorei ir negalėjimas pagrįsti avansu iš kasos paimtų piniginių lėšų panaudojimo įmonės interesams nulėmė įmonės nemokumą arba įrodo sąmoningai blogą įmonės valdymą, privedusį prie įmonės nemokumo.
    5. Byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių sąmoningai blogą IĮ „Trinkelių dėjimas“ valdymą, privedusį prie bankroto nei nenaudingų sandorių sudarymą, kurie pažeistų kreditorių teises ir interesus.
    6. Apeliantės samprotavimai ar nuorodos į kasacinio teismo praktiką nepaneigia teismo išvados, kad buvusio vadovo pareigos perduoti turtą nustatytu terminu pažeidimas (nors ir įvertintas taikant įmonės vadovui įstatyme numatytas sankcijas) nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
    7. Byloje nėra duomenų, kad bankroto administratorė, gavusi buhalterinius duomenis, per įstatyme numatytą 6 mėnesių laikotarpį būtų patikrinusi įmonės sandorius, ar kad tai neatlikta dėl kažkokių suinteresuoto asmens veiksmų. Todėl bankroto administratorės veiksmai vertintini kaip siekis dirbtinai išvengti termino praleidimo pasekmių ir veikimas prieš greitą bankroto procesą.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
  2. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas, skirtas bankroto bylų nagrinėjimui, yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialiojo įstatymo nuostatoms.
  3. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  4. ĮBĮ 2 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad tyčinis įmonės bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse detalizuoti kriterijai (požymiai ir prezumpcijos), pagal kuriuos sprendžiama, ar įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu.
  5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje sprendė dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintus požymius, bankroto administratorei nurodžius, jog buvusio vadovo pareigų nevykdymas neperduodant administratorei didelės vertės įmonės turto, taip pat negrąžinant avansu paimtų piniginių lėšų, nulėmė įmonės bankrotą bei negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
  6. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantė pati nurodo, jog atskirajame skunde dėl nurodytų aspektų (turto neperdavimo ir avanso negrąžinimo) iš esmės pakartoja jau anksčiau savo prašyme pripažinti bankrotą tyčiniu pateiktus argumentus, nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamos nutarties turinį, akivaizdu, kad visos apeliantės nurodomos aplinkybės, sietinos tiek su buvusio įmonės vadovo E. J. veiksmais perduodant turtą dalimis ir dalies jo neperdavus, tiek su avanso paėmimu ir nepanaudotos dalies negrąžinimu, buvo detaliai aptartos ir išsamiai įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apeliantės nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai sprendė bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą.
  7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė ir vadovavosi kasacinio teismo praktika. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  8. Taigi, kaip minėta, teismas turi nustatyti priežastinį ryšį, kurį sudaro požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse ir įmonės nemokumo faktas, arba įmonei jau esant nemokiai, jos turtinės padėties pabloginimo faktas. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nenustatė įmonės nemokumo momento atsiradimo, kuris būtų atskaitos taškas vertinti, ar būtent apeliantės nurodomais buvusio įmonės vadovo veiksmais įmonė buvo privesta prie bankroto, ar tais veiksmais pabloginta jau nemokia tapusios įmonės padėtis. Įmonės nemokumo momento bankroto administratorė neįrodinėjo ir šio klausimo nekėlė.
  9. Atsižvelgiant į šį aspektą, negalima daryti išvados, kad bankrutavusios įmonės buvusio vadovo veiksmai perduodant įmonės turtą ne pagal įstatymo nustatytus terminus ir bankroto administratorės reikalavimus lemia bankroto pripažinimą tyčiniu. Juo labiau, kad likusio neperduoto turto suma (16 423,62 Eur be PVM) bendroje įmonės turto masėje (su debitorių įsiskolinimais) nesudaro itin reikšmingos sumos. Apeliantė pati nurodo, kad iš dešimties turto vienetų, jai liko neperduoti tik trys, kurių buvimo vieta nežinoma. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad bankroto administratorei buvo perduoti visi įmonės dokumentai, kuriuos išanalizavusi, ji galėjo patikrinti aplinkybes dėl įmonės turėto turto, jo vertės, perleidimo ar buvimo. Akcentuotina ir tai, kad į bylą yra pateikti duomenys, kad buvęs įmonės vadovas yra kreipęsis į Kauno apskrities VPK dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl BIĮ „Trinkelių dėjimas“ priklausančių transporto priemonių (Mini krautuvo Komatsu, VW-MAN, VW Transporter) paieškos (2018 m. kovo 1 d. pažyma įvykio Nr. (ROIK) 0118000099917). Taigi buvęs įmonės vadovas, o ne bankroto administratorė, kuri pagal įstatymą disponuoja įmonės turtu, aktyviais veiksmai siekia išsiaiškinti turto buvimo / dingimo aplinkybes. Dėl to, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, šiuo atveju negalima daryti išvados apie sąmoningą turto slėpimą (praradimą) ir siekį pakenkti kreditoriams, t. y. teismas tarp suinteresuoto asmens veiksmų neperduodant dalies turto ir įmonės nemokumo, net nenustačius nemokumo atsiradimo momento, pagrįstai nenustatė priežastinio ryšio.
  10. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog administratorei nurodant, kad suinteresuotas asmuo įmonės turto nesaugojo ir neišsaugojo, pirmosios instancijos teismas įvertino ir aplinkybes dėl įmonės veiklos vykdymo beveik iki pat bankroto bylos iškėlimo; derybų tiek su skolininkais, tiek su kreditoriais vedimo ir sprendė, kad įmonės vadovas ėmėsi priemonių turtui išsaugoti. Atskirajame skunde apeliantė tokios teismo išvados nekvestionuoja.
  11. Pasisakant dėl 102 757,01 Eur avanso paėmimo bei jo 88 309,19 Eur sumos panaudojimo nepagrindimo ir negrąžinimo, apeliantė nepaneigia teismo išvados, padarytos įvertinus pateiktus kasos knygų duomenis, aplinkybes dėl veiklos vykdymo, užsakovų neatsiskaitymų ir kt., jog 2016 m. lapkričio 23 d., kuomet užfiksuotas avanso paėmimas, įmonė realiai neturėjo pinigų, kuriuos būtų buvę galima paimti iš kasos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsižvelgiant į įmonės vykdytą veiklą ir susiklosčius santykius su tiekėjais, labiau tikėtina, kad iš likusių ir iš kasos išimtų pinigų buvo atsiskaitoma su tiekėjais ir įmonės kreditoriais, kurie, įmonei sumokėjus už gautas prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais, neišrašydavo sąskaitų. Administratorė neįrodinėjo, kad buvo priešingai, tačiau būtent bankroto administratoriui ĮBĮ numato pareigą analizuoti visus sandorius, ieškoti ir nustatyti, kas ir kodėl neatsiskaitė su įmone ir, ginant įmonės bei kreditorių interesus, tas sumas išieškoti. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad IĮ „Trinkelių dėjimas“ buvęs vadovas E. J. nors ir ne visiškai teisingai valdė įmonę, tačiau tai nebuvo sąmoningas blogas įmonės valdymas, siekiant pabloginti įmonės finansinę padėtį, apeliantė nepaneigė. Be to, atitinkamas vadovo elgesys (atskiri veiksmai) jau įvertintas, taikant civilinės atsakomybės institutą, ginant kreditorių interesus (žiūrėti šios nutarties 11 punktą).
  12. Taip pat pažymėtina, kad įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bankroto administratorė neakcentavo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose numatytų požymių (nuostolingų sandorių sudarymo ir netinkamai vestos buhalterijos), teismas jų detaliai neanalizavo, pasisakydamas dėl jų tik įmonės valdymo organo įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo kontekste. Kadangi apeliacinis procesas nėra laikomas nauju, pakartotiniu bylos nagrinėjimu, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas negali peržengti bylos nagrinėjimo ribų, nustatytų pirmosios instancijos teismo. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo analizuoti atskirajame skunde nurodytų argumentų, kurie nebuvo dėstomi pirmosios instancijos teisme, ir dėl jų nepasisako. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.
  13. Taigi, darytina išvada, jog byloje nenustatyta sąmoningo blogo įmonės valdymo, taip pat nėra priežastinio ryšio tarp blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, todėl negalima spręsti, kad BIĮ „Trinkelių dėjimas“ bankrotas yra tyčinis.
  14. Nurodytų motyvų pagrindu spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį netenkinti prašymo pripažinti BIĮ „Trinkelių dėjimas“ bankrotą tyčiniu, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Nutarė

7Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai