Byla 2A-792-516/2016
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. ir V. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2083-619/2016 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams V. G. ir V. U. dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ginčas byloje kilo dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo tinkamumo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo teisingumo.
  2. Ieškovas V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. U. ir V. G. 57 774,30 Eur paskolą ir 3 930,63 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovas sumažino ieškinio reikalavimą, nurodydamas, kad negrąžinta skola sudaro 56 026,20 Eur, kuri ir turėtų būti priteista iš atsakovų solidariai.
  3. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 22 d. atsakovė V. U. pasiskolino iš V. S. 62 232,00 Eur sumą ir, siekdama įforminti skolos faktą, pateikė V. S. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 62 232,00 Eur iki 2013 m. lapkričio 1 d. Vekselis buvo laiduojamas atsakovo V. G..
  4. Ieškovas taip pat nurodė, kad nurodytą dieną vekselis nebuvo pateiktas apmokėti, o informavus atsakovus apie mokėjimo terminą – pažadėta atsiskaityti, pardavus nekilnojamąjį turtą. Kadangi ieškovą su atsakovais siejo ilgalaikiai pasitikėjimo santykiai, ieškovo teigimu, jis neturėjo pagrindo manyti, kad atsakovai nevykdys savo sutartinių įsipareigojimų.
  5. Ieškovas paaiškino, kad jam praleidus vekselio pateikimo apmokėti terminą, vekselis tapo skolą įrodančiu dokumentu. Atsakovai atliko dalinius mokėjimus ieškovui ir tai įrodo, kad atsakovai pripažįsta skolą, tačiau vengia pilnai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 56 026,20 Eur skolos, 3 930,63 Eur palūkanų, 5 proc. metines palūkanas už priteistą 59 956,83 sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015 m. vasario 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat po 994 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo.
  1. Teismas nustatė, kad byloje yra 2012 m. lapkričio 22 d. atsakovės pasirašytas paprastasis vekselis, pagal kurį V. U. be sąlygų įsipareigojo iki 2013 m. lapkričio 1 d. sumokėti V. S. 62 232 Eur. Visos vekselio sumos apmokėjimas laiduotas V. G..
  2. Teismas taip pat nustatė, kad sudarytas vekselis atitinka visus Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ir ĮPVĮ) išvardytus rekvizitus, o atsakovas V. G. 2014 m. gruodžio 12 d. – 2015 m. vasario 12 d. laikotarpiu ieškovui sumokėjo 18 320 Lt ir 900 Eur, iš viso 6 205,80 Eur, mokėjimo nurodymuose parašydamas, jog tai dalinis paprastojo vekselio, 2012 m. lapkričio 22 d. pasirašyto V. S., V. U. ir laiduotojo V. G., apmokėjimas.
  3. Teismas pažymėjo, kad nors suėjus neprotestuotiname paprastajame vekselyje nurodytam mokėjimo terminui, vekselis nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo išdavimo, tai nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis neteko teisinės galios, nes tokių teisinių pasekmių nenustatyta ĮPVĮ. Tokiais atvejais vekselio turėtojas praranda teisę reikalavimui, atsiradusiam pagal vekselį, patenkinti kreiptis ne ginčo tvarka į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bet jam išlieka teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovui turint neapmokėtą vekselį išliko jo reikalavimo teisė atsakovams.
  4. Teismas akcentavo, kad būtent atsakovei, kaip vekselio davėjai, tenka pareiga įrodyti, jog vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pagal paskolos sutartį ji negavo pinigų, pagrindžiančių, jog nebuvo pagrindo išduoti vekselį. Teismas pastebėjo, kad byloje esantis paskolos raštelis, kuriame nurodyta, jog „V. iš V. Maskvoj“ gavo raštelyje nurodytas pinigines sumas, yra sudarytas po vekselio pasirašymo momento, o mokėjimo nurodymuose atsakovas aiškiai nurodė atlikto mokėjimo pagrindą – dalinis paprastojo vekselio, pasirašyto 2012 m. lapkričio 12 d., apmokėjimas.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Atsakovas V. G. apeliaciniame skunde prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą, priteisiant iš V. G. 42 770 Eur pagrindinės paskolos sumą, leidžiant ją mokėti dalimis po 300 Eur per mėnesį, arba sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apelianto skola ieškovui sudaro 42 770 Eur, nes atsakovas pasiskolino iš ieškovo 48 670 Eur, o grąžinęs jau yra 5 900 Eur. Taigi atsakovo skola ieškovui turi būti sumažinta 13 256 Eur suma, nes apeliantas iš ieškovo šios sumos faktiškai negavo.
    2. Teismas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį ir tai nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl vekselio apmokėjimo, kai sudarytas vekselis atitinka visus ĮPVĮ išvardytus rekvizitus, nors tokia išvada akivaizdžiai neteisinga ir ji nulėmė, jog nebuvo atskleista bylos esmė. Ieškovas į teismą kreipėsi jau pasibaigus ĮPVĮ nustatytiems terminams pateikti apmokėti vekselį ir šiuo atveju aktuali kasacinio teismo praktika, kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti vekselį ir jis praranda vertybinio popieriaus statusą ir dėl to nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo ne ginčo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių. Praleidus ĮPVĮ nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, o kai ginčas kyla iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Taigi teismas šioje byloje turėjo spręsti, ar ieškovą ir apeliantą sieja paskolos teisiniai santykiai, taip pat ar ieškovą ir apeliantę sieja tokie santykiai, ir jei sieja, tai koks to santykio turinys ir objektas, kokie įrodymai tai patvirtina ar paneigia.
    3. Ieškovas ir atsakovas sudarė žodinį susitarimą dėl paskolos suteikimo ir jo pagrindu ieškovas 2012 m. liepos 2 d. apeliantui paskolino 30 000 Eur sumą, o 2013 m. vasario 11 d. Maskvoje perdavė apeliantui 13 200 JAV dolerių (7 750 Eur), 8 670 Eur ir 2 250 Eur sumas. Šią aplinkybę patvirtina paties ieškovo ranka parašytas raštelis, kad „V. Maskvoje iš V. gavo“ pirmiau minėtas sumas. Nors raštelyje nėra ieškovo parašo, ta aplinkybė, kad jis parašytas paties ieškovo ranka, paneigia ieškovo teiginius neva jis neturi teisinės galios. Visų pinigų perdavimo apeliantui sąlyga, kurią iškėlė ieškovas, buvo tai, kad atsakovė V. U. pasirašytų vekselį 2012 m. lapkričio 22 d. data, nors realiai ieškovas šių pinigų atsakovei nedavė. Kadangi apeliantui jo verslui Rusijoje vystyti labai reikėjo pinigų, atsakovas sutiko su ieškovo sąlyga, tikėdamasis papildomai gauti dar 13 562 Eur, todėl paprašė savo sutuoktinės pasirašyti ant tuščio popieriaus lapo, kurį vėliau pats savo ranka užpildė, parašydamas vekselio tekstą. Tai buvo padaryta be atsakovės žinios. Tačiau ieškovas, nors ir gavo atsakovės pasirašytą vekselį, apeliantui likusios sumos neperdavė. Taigi iš viso ieškovas perdavė atsakovui 48 670 Eur sumą, tačiau tai žinodamas, nesąžiningai reikalauja didesnės sumos priteisimo.
    4. Paskolos sutartis yra realinė. Pagal teismų praktiką, esant šalių ginčui dėl paskolinių teisinių santykių, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir jog paskolos sutartis yra sudaryta, tenka paskolos davėjui. Ieškovo pateiktame rašte nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko (62 323 Eur) perdavimo apeliantei faktas. Vien ieškovo tvirtinimas, kad nurodytą pinigų sumą jis paskolino savo bute, pinigai buvo duoti grynaisiais, nepateikiant kitų įrodymų, negali būti laikomas pakankamu įrodymu paskolos teisiniams santykiams pagrįsti, kai paskolos teisinių santykių egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka būtent ieškovui.
    5. Teismas skundžiamame sprendime vadovavosi kasacinio teismo praktika, kuri nėra tinkama šios bylos aplinkybėms, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose buvo sprendžiami šalių ginčai, kylantys dėl vekselių pagrindu atsiradusių prievolių įvykdymo.
  2. Atsakovė V. U. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde, akcentuodama, kad jos ir ieškovo nesieja jokie paskoliniai teisiniai santykiai, atsakovė nurodo iš esmės analogiškus atsakovo V. G. skunde nurodytiems argumentus (žr. 11.2, 11.4–11.5 punktus).
  3. Ieškovas V. S. atsiliepimuose į atsakovų apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimai grindžiami šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Aiškinimas, kad teismas neteisingai kvalifikavo tiesinius santykius, yra neteisingas, nes skunde akcentuojama iš konteksto paimta pirmosios instancijos teismo sakinio dalis, ignoruojant likusią sprendimo motyvuojamąją dalį. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad tarp šalių susiformavo paskolos teisiniai santykiai, todėl vekselio davėjai kyla pareiga įrodyti, jog vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai –neegzistuoja. Teismas kvalifikavo šalių santykius būtent kaip paskolos teisinius santykius ir priėmė sprendimą, be kita ko vadovaudamasis ir paskolos santykius reglamentuojančiomis normomis, todėl apeliantės argumentas, jog teismas nesivadovavo šiomis normomis nelogiškas ir neatitinkantis realios situacijos.
    2. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas nenagrinėjo klausimo, ar ieškovą ir apeliantę sieja paskolos teisiniai santykiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas aiškinosi, ar ieškovo turtinė padėtis buvo pakankama paskolinti vekselyje nurodytą sumą, aiškinosi kokiu pagrindu ir kokiam tikslui paskola buvo suteikta, kokiu būdu pinigai perduoti. Teismas nustatė, kad skolą patvirtinantį dokumentą pasirašė pati apeliantė, savo ranka atskirose dokumento vietose įrašydama savo vardą, pavardę, asmens kodą bei adresą. Vien pasižiūrėjus į vekselį akivaizdu, kad apeliantės versija, jog ji pasirašė tuščiame lape, sunkiai įmanoma, nes jos ranka įrašyti duomenys atskirose vekselio vietose yra įrašyti tiksliai pagal jame reikalaujamus rekvizitus ir jiems skirtą išdėstymo vietą.
    3. Teismo sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką iš esmės panašiose bylose.
    4. Kasacinis teismas išaiškino, kad net jeigu paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas tiesiogiai paskolos raštelyje ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatytas (patvirtintas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatines išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi, skolą įrodančiame dokumente nesant pinigų perdavimą–priėmimą tiesiogiai išreiškiančio įrašo, pinigų perdavimo faktas gali būti nustatytas vadovaujantis kitais įrodymais. Be to, kasacinio teismo nurodyta, kad kai įstatymo reikalavimus atitinkantis vekselis įstatyme nustatytais terminais nepateiktas apmokėti, tai nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis netenka teisinės galios. Tokiais atvejais vekselio turėtojui išlieka teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi ieškovui turinti neapmokėtą vekselį, išlieka jo reikalavimo teisė vekselio davėjai (apeliantei) ir atsakovui, o atsakovai nepagrįstai vadovaujasi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.
    5. Vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, pagrindžiančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba jog tas pagrindas negalioja. Taigi apeliantei teko pareiga įrodyti, kad paskolos teisiniai santykiai neegzistuoja. Apeliantę atstovauja profesionalūs teisininkai, ji ne kartą deklaravo, kad teiks priešieškinį dėl prievolės atsiradimo pagrindo pripažinimo negaliojančiu, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių to nepadarė, t. y. net nesiekė ir neginčijo vekselio sudarymo ir prievolės pagal jį atsiradimo.
    6. Ieškovas įrodė, kad jo reikalavimo teisė į atsakovus yra reali. Atsakovas sutinka su tuo, kad jo, kaip laiduotojo prievolė yra vykdytina, nes jis atliko dalinius mokėjimus, nurodydamas, jog atlieka mokėjimus pagal vekselį, o tai patvirtina neišnykusią apelianto prievolę ir paskolos sutarties sudarymo bei pinigų perdavo apeliantei faktą.
    7. Teismas teisingai konstatavo, kad vekselis yra pakankamas įrodymas paskolos faktui nustatyti ir nėra pagrindo manyti, jog atsakovė negavo visos vekselyje nurodytos pinigų sumos, nors atsakovas pripažįsta tik 48 670 Eur gavimo faktą, nes priešingu atveju atsakovė nebūtų pasirašiusi tokio vekselio. Įrodyti, kad atsakovė gavo mažesnę paskolos sumą nei buvo nurodyta jos pačios pasirašytame vekselyje, tenka atsakovei, o ne ieškovui. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad paskola suteikta ir naudojama jo verslui vystyti ir atsakovė pati lėšų negavo, neturi jokios reikšmės šiai bylai ir paskolos suteikimo faktui nustatyti, nes atsakovę ir apeliantą sieja santuokos ryšiai, todėl logiška, jog pinigai galėjo būti naudojami abiejų sutuoktinių interesams naudingam apelianto verslui vystyti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliantų V. U. ir V. G. apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.
  2. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius kaip kylančius iš visus ĮPVĮ išvardintus rekvizitus atitinkančio vekselio neapmokėjimo; neteisingas šalių teisinių santykių kvalifikavimas lėmė neteisingai paskirstytą įrodinėjimo pareigą, dėl to teismas, pasak apeliantų, priėmė nepagrįstą sprendimą tiek dėl skolos sumos, tiek dėl atsakingo pagal prievolę asmens (asmenų).

13Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

  1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė V. U. ieškovui V. S. 2012 m. lapkričio 22 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį 2013 m. lapkričio 1 d. įsipareigojo sumokėti 62 232 Eur sumą. Minėtą vekselį užtikrino laidavimu V. U. sutuoktinis atsakovas V. G..
  2. Byloje taip pat nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad ieškovas V. S. į notarą dėl vykdomojo įrašo nesikreipė ir nurodytu laiku nebuvo pateikęs vekselio apmokėti.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, pažymima, kad tokiu atveju sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015; kt.).
  4. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad pagal CK 6.787 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai CK šeštosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016).
  5. ĮPVĮ 77 straipsnyje išvardyti visi privalomi vekselio rekvizitai, būtini užpildyti sudarant vekselį tam, kad jis įgytų teisinę galią. Paprastajame vekselyje turi būti nurodyta: žodžiai „paprastasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas; besąlyginis įsipareigojimas sumokėti nurodytą sumą; mokėjimo terminas; mokėjimo vieta; pavadinimas ar vardas, pavardė asmens, kuriam arba kurio įsakymu turi būti sumokėta; išrašymo vieta ir data; išrašančiojo paprastąjį vekselį asmens (paprastojo vekselio davėjo) parašas. Atsakovės V. U. V. S. išduotas vekselis visus šiuos reikalavimus atitinka, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vekselio apmokėjimo, kai sudarytas vekselis atitinka visus ĮPVĮ išvardytus rekvizitus.
  6. Pagal ĮPVĮ 79 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus paprastajam vekseliui taikomos šio įstatymo įsakomųjų vekselių nuostatos dėl apmokėjimo ir reikalavimų neapmokėjus vekselio. ĮPVĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas. Vekselio turėtojui ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikusiam apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011).
  7. Kai įstatymo reikalavimus atitinkantis vekselis įstatyme nustatytais terminais nepateiktas apmokėti ir dėl jo nėra išduoto notaro vykdomojo įrašo, nereiškia, jog atsiradusi prievolė pagal tokį vekselį savaime pasibaigė ar jis netenka teisinės galios, nes tokių teisinių pasekmių nenustatyta ĮPVĮ. Tokiais atvejais vekselio turėtojas praranda teisę reikalavimui, atsiradusiam pagal vekselį, patenkinti kreiptis ne ginčo tvarka į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, bet jam išlieka teisė kreiptis dėl skolos priteisimo teismine tvarka. Neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-706/2016).
  8. Taigi, ieškovui (vekselio turėtojui) turint neapmokėtą vekselį, išliko reikalavimo teisė vekselio davėjai (atsakovei V. U.) tik ši teisė nebegali būti įgyvendinama ne ginčo tvarka.

14Dėl įrodinėjimo pareigos sprendžiant dėl pagrindo prievolei pagal vekselį atsirasti

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012, kt.). Taigi, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo. Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015, kt.).
  2. Apeliantai netiksliai cituoja kasacinio teismo praktiką dėl vekselio nepateikimo apmokėti per ĮPVĮ nustatytą terminą teisinių pasekmių : apeliaciniuose skunduose nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013, 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010) nėra išaiškinimų, kad praleidus vekselio pateikimo apmokėti terminą, jis tampa paprastu skolos rašteliu. Šiose nutartyse nurodyta tik tai, kad kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo ne ginčo tvarka bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (t. y. apeliantų cituojamose kasacinio teismo nutartyse pateikti išaiškinimai visiškai atitinka šios nutarties 22 punkte cituojamoje nutartyje esančius išaiškinimus). Pažymėtina, kad tokio turinio kasacinio teismo išaiškinimai, kokius nurodo apeliantai (kad vekselis nelaikomas vekseliu, bet yra paprastas skolos raštelis) aktualūs tuo atveju, kai pateiktas vekselis neturi įstatymo nustatytų privalomųjų rekvizitų (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 ir 78 straipsniai), o ne kai praleistas jo pateikimo apmokėti terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-855/2001), todėl apeliantų nurodomos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, susijusios su pareiga įrodyti paskolos dalyko perdavimo faktą, šioje byloje nėra aktualios.
  3. Taigi būtent vekselio davėjas turi teisę ginčyti pagrindą, iš kurio atsirado prievolė mokėti pagal vekselį. Vekselio davėjai (atsakovei) šiuo atveju teko pareiga įrodyti, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja. Atsakovė teigė, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, ji pinigų negavo ir akcentavo būtent ieškovo pareigą įrodyti, kad pinigai buvo perduoti (paskolinti) jai. Tačiau, atsižvelgiant į pacituotas įrodinėjimo naštos taisykles, konstatuojama, kad vekselio davėja nepateikė įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal vekselį ir patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį (CPK 178 straipsnis).
  4. Nors tiek atsakovė V. U., tiek atsakovas V. G. bylos nagrinėjimo eigoje (taip pat ir apeliaciniuose skunduose) tvirtina, kad paskolos dalykas (tam tikra pinigų suma) buvo perduoti ne V. U., bet atsakovui V. G., ieškovui tvirtinant priešingai ir byloje esant rašytiniam įrodymui – vekseliui, pagal kurį įsipareigojimas sumokėti tenka V. U., konstatuotina, kad atsakovė nenuginčijo vekselio sudarymo ir prievolės pagal šį vekselį atsiradimo būtent jai.
  5. Pirmosios instancijos teismas analizavo tiek ieškovo, tiek atsakovų argumentus dėl vekselio pasirašymo aplinkybių ir konstatavo, kad, įvertinant tai, jog vekselio rekvizitai (rankraštinis įrašas, padarytas asmeniškai atsakovės V. U., nurodant pavardę, vardą, adresą, asmens kodą bei pasirašius) visiškai sutampa su šiems įrašams vekselyje skirta vieta, neįtikima atsakovų versija, kad šie įrašai padaryti tuščiame lape, o vekselio tekstas išspausdintas ir kiti rankraštiniai įrašai, padaryti atsakovo V. G., buvo įrašyti vėliau.
  6. Byloje konstatavus ieškovo reikalavimo teisę atsakovei pagal vekselį ir šiai nenuginčijus prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo, pirmosios instancijos teismas sprendimu teisiškai pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą, priteisdamas ieškovui iš atsakovės skolą pagal vekselį (iš jame nurodytos sumos atėmus atsakovo V. G. grąžintas sumas).
  7. Apeliantas V. G., neginčydamas savo prievolės pagal vekselį, taip pat nurodo, esą ieškovas paskolino ne vekselyje nurodytą 62 232 Eur sumą, o mažesnę – iš viso 48 670 Eur sumą, kuri skirtingu laiku ir skirtingomis valiutomis jam buvo perduota ieškovo. Jau minėta, kad pagal kasacinio teismo suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, pareiga paneigti prievolę pagal vekselį, atitinkantį visus ĮPVĮ nurodytus rekvizitus, tačiau nustatytu terminu nepateiktą apmokėti, tenka ne vekselio gavėjui, bet jo davėjui, šiuo atveju – atsakovams, tvirtinantiems, kad pinigų apskritai negavo (V. U.) arba jų gavo mažiau, negu nurodyta vekselyje (V. G.). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovų pateikti įrodymai jų nurodomų aplinkybių nepatvirtina.
  8. Apelianto V. G. nurodoma paskolos suma nesutampa nei su vekselyje nurodyta suma, nei su suma, įrašyta apelianto akcentuojamame raštelyje (t. 1, b.l. 54). Visų pirma, pažymėtina, kad jeigu būtų remiamasi šiuo rašteliu kaip skolos dydį patvirtinančiu dokumentu, tai paskolinta suma iš viso būtų 18 670 Eur. Tačiau pats atsakovas pripažįsta žymiai didesnės sumos (48 670 Eur) gavimą iš ieškovo. Antra, apelianto akcentuojamas raštelis surašytas 2013 m. vasario 11 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams po vekselio išrašymo, todėl toks įrodymas galėtų būti vertinamas kaip vėlesnius šalių santykius patvirtinantis, bet ne paneigiantis prieš tai buvusius santykius (užfiksuotus vekselyje) įrodymas. Atsakovai jokiais logiškais argumentais nepagrindžia, kodėl vekselyje buvo nurodyta daugiau negu dvigubai didesnė už tuo metu jų teigimu paskolintą (30 000 Eur) suma : apelianto V. G. versija, kad vekselyje buvo nurodyta suma, kurią ieškovas pažadėjo jam paskolinti ateityje, tačiau pažadą įvykdė tik iš dalies, nėra įtikinama, nes joks apdairus, protingas ir rūpestingas civilinių santykių dalyvis neprisiimtų besąlygiško įsipareigojimo sumokėti kitam asmeniui sumą, kuri yra grindžiama ateities pažadais, o ne realiai įvykusiais veiksmais. Trečia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ir aplinkybę, kad apelianto nurodomas esą jo skolos dydį patvirtinantis įrodymas ieškovo nėra pasirašytas; parašai ties skirtingomis valiutomis nurodytomis sumomis yra tik paties atsakovo, taigi, jis vertintinas kaip atsakovo pripažinimas, jog nurodytą dieną iš ieškovo gavo atitinkamas sumas, tačiau ne kaip ieškovo pripažinimas, kad vekselyje nurodyta suma vekselio davėjai (ar atsakovui V. G.) nebuvo perduota, juo labiau, kad aptariamame raštelyje nėra apskritai jokios nuorodos į vekselį, o tai reiškia, kad nėra įrodytas jo sąsajumas su vekseliu.

15Dėl vekselio laidavimo ir atsakovo V. G. solidariosios prievolės

  1. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja pagal atsakovų apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas. Pirmosios instancijos teismas atsakovo V. G. solidariąją prievolę pagal vekselį konstatavo remdamasis vekselio laidavimu. Nei vienas iš apeliantų šio atsakovo prievolės (taip pat ir jos solidarumo) iš esmės neginčija (minėta, kad apeliaciniuose skunduose ginčijama būtent vekselio davėjos V. U. prievolė pagal vekselį bei prievolės apimtis). Tačiau, įvertinant tai, kad teisinių santykių kvalifikavimas pagal šalių nurodomas faktines aplinkybes yra ne tik teismo teisė, bet ir pareiga, teisėjų kolegija, konstatavusi atsakovės V. U. prievolę pagal vekselį, toliau turi įvertinti ir atsakovo V. G. prievolės (kuri, minėta, nėra ginčijama), pobūdį, t. y. ar egzistuoja teisinis pagrindas šiam atsakovui taikyti solidariąją atsakomybę.
  2. ĮPVĮ 32 straipsnyje nustatyta, kad visos vekselio sumos arba jos dalies apmokėjimas gali būti užtikrinamas laidavimu (1 dalis). Laiduoti gali trečiasis asmuo arba pagal vekselį įsipareigojęs asmuo (2 dalis).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2011 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011 yra išaiškinęs, kad vekselio laidavimą ir CK reglamentuotą laidavimą vienija ta pati prievolių įvykdymo užtikrinimą apibūdinanti sąvoka, tačiau vekselio laidavimas yra savarankiškas prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo būdas, reglamentuotas kitame įstatyme. Vekselių laidavimo santykiams taikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (ĮPVĮ 1 straipsnis). Tokią išvadą leidžia daryti tiek skirtinga užtikrinamų prievolių prigimtis, tiek ir užtikrinimo būdą apibrėžianti samprata, pateikta įstatyme. Laidavimas pagal CK inter alia yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis.
  4. Remiantis pirmiau minėta kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi (civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011), vekselio turėtojas, ĮPVĮ 40 straipsnyje nustatytais terminais nepateikęs apmokėti paprastojo neprotestuotino vekselio, praranda teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui, tačiau jam išlieka reikalavimo teisė vekselio davėjui (ĮPVĮ 55 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 79 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai, 80 straipsnio 1 dalis).
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, kad nepateikęs paprastojo neprotestuotino vekselio laiku apmokėti, vekselio turėtojas paranda teisę reikšti reikalavimą laiduotojui, laidavusiam vekselio sumos apmokėjimą, atsižvelgdama į pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, inter alia tai, jog atsakovas laidavo tik už prievolę pagal vekselį, priėjo išvadą, kad atsakovo V. G., kaip vekselio laiduotojo, solidarioji prievolė yra pasibaigusi.
  6. Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad teisės pareikšti reikalavimą laiduotojui netekimas, kaip ir nurodyta kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011, savaime nesuponuoja reikalavimo teisės į vekselio davėją netekimo, taip pat savaime nereiškia, kad solidarioji prievolė neegzistuoja kitais pagrindais (t. y. remiantis ne ĮPVĮ, bet CK).
  7. Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį, solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama; ji atsiranda įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais. Nagrinėjamos bylos atveju solidarioji atsakovų prievolė kyla įstatymo pagrindu – pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir šio straipsnio 3 dalį. Būtent, šiuo atveju atsakovo V. G. laidavimas už prievolę pagal vekselį patvirtina jo sutikimą sutuoktinei V. U. sudaryti šį sandorį (išduoti vekselį), taigi, CK 3.109 straipsnio 3 dalyje nustatyta išlyga, kuomet solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, netaikytina.
  8. Minėta, kad byloje nėra paneigta vekselio davėjos – apeliantės V. U. prievolė pagal vekselį, tačiau, remiantis CK normomis, reglamentuojančiomis sutuoktinių turto teisinį režimą, sutuoktinių prievolių pobūdį, net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti, kad realiai pinigai vekselio pagrindu buvo perduoti ne V. U., bet V. G. ir jeigu iš tiesų būtų įrodyta, kad jie buvo panaudoti pastarojo įkurtos įmonės veikloje, nebūtų paneigta nei vieno iš sutuoktinių prievolė, kadangi įmonė ir iš jos veiklos ar kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu pradėta verstis po santuokos sudarymo (kaip yra šiuo atveju), pripažįstama bendrąja sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas, šio straipsnio 2 dalis), o sandoris (paskolos sutartis, patvirtinta vekselio išrašymu) šiuo atveju buvo sudaryta esant kito sutuoktinio sutikimui, nes vienas iš sutuoktinių vekselį išdavė, o kitas už jį laidavo, t.y. abiejų sutuoktinių valia sudaryto tokį sandorį yra aiškiai išreikšta.
  9. Papildomai pažymėtina, kad aplinkybė, jog V. G. vykdė prievolę grąžinti skolą būtent pagal V. U. išduotą vekselį jau ir po to, kai laidavimo prievolė buvo pasibaigusi, patvirtina išvadą dėl prievolės, kuri kyla iš sutuoktinės sudaryto sandorio esant jo sutikimui, solidarumo.
  10. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abiejų atsakovų solidariąją prievolę, nors šis prievolės pobūdis pripažintinas kitu teisiniu pagrindu nei nurodyta teismo sprendime.

16Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio kodekso 314 straipsnyje, o taip pat motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
  2. Nagrinėjamu atveju apeliantė V. U. prašo priimti ir nagrinėti byloje šalių pokalbio garso įrašą iš Skype programos, kuriame įrašytas ieškovo ir atsakovų pokalbis apie pinigų perdavimą (kad pinigai buvo perduoti Maskvoje, ji tame perdavime nedalyvavo, taip pat, kad realiai buvo perduota ne vekselyje užfiksuota, bet atsakovo V. G. nurodoma suma).
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės V. U. prašymas dėl naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimo atmestinas.
  4. Atsakovė teikdama naują įrodymą, nepateikė jokių argumentų (motyvų), kodėl šis įrodymas nebuvo pateiktas anksčiau (t. y. dar pirmosios instancijos teismui ar, kaip numatyta CPK 306 straipsnio 3 dalyje – vėliausiai su apeliaciniu skundu), nors, kaip matyti iš prašymo turinio, šis įrodymas egzistavo ir buvo atsakovės dispozicijoje (jos kompiuteryje), t. y. galimybė jį pateikti teismui egzistavo.
  5. Be to, faktinė aplinkybė, kuris iš sutuoktinių realiai gavo pinigus, atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus ( žr. 39 punktą), taip pat į tai, kad reikalavimas dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu byloje nėra pareikštas, negalėtų lemti kitokio šios bylos rezultato.

17Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi abu atsakovai iš dalies buvo atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus mokėjimo, todėl, nors apeliaciniai skundai atmetami, nesumokėtos žyminio mokesčio dalys iš apeliantų nepriteisiamos.
  2. Ieškovas pateikė prašymą atlyginti jo patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas ir šių išlaidų faktą bei dydį patvirtinančius dokumentus (t. 2, b. l. 68-71).
  3. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas spendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų ir atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad už atsiliepimų į atsakovų apeliacinius skundus parengimą sumokėjo advokatų profesinei bendrijai ,,STRATEGUM Dargis ir partneriai“ iš viso 484 Eur (po 242 Eur už kiekvieną atsiliepimą į apeliacinį skundą). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad apeliaciniai skundai atmetami, remdamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, priėjo išvadą, kad ieškovui iš apeliantų priteistina visa jo patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Priteisti ieškovui V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) ir iš atsakovo V. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ryšiai